Šie užrašai - tai laiko akimirkų padiktuoti įspūdžiai, ne akmenyje iškaltos nuomonės. Viskas čia tik užrašoma, ne dėstoma, paremta ne tiek etine, kiek estetine logika, ir rašyta tik sau. Iš to kyla visi prieštaravimai, pasikartojimai, chronologiniai nukrypimai. Tai, kas vakar buvo balta, šiandien gali būti juoda, ir atvirkščiai. Todėl autorius nėra pasiruošęs ko nors ginti ar dėl ko nors teisintis, tačiau atsakomybė už kiekvieną žodį, savaime aišku, yra jo.
Grįžimas į Nemeikščius ir vasaros nuotaikos
1938 m. Birželio 14 d., NemeikščiaiAntradienį autorius grįžo iš Kauno. Autobusas smarkiai vėlavo, todėl Utenoje jis buvo tik 15 minučių prieš vidurnaktį. Grįždamas namo pėsčias, autorius mėgavosi lėtu žingsniu, sustodamas ir įsiklausydamas. Prie tiltelio per griovį, skiriantį jo "karalystę" nuo kaimyno, jį pasitiko katė, trindamasi aplink kojas ir bėgdama iš paskos. Kieme nykiai švokštė liepos, o tamsūs langai sekė jo judesius. Nenorėdamas nieko žadinti, autorius atsargiai išėmė dešinėje durų pusėje esantį langelį ir įkišęs ranką į vidų, atidarė geležinę velkę. Tačiau sesuo vis tiek išgirdo ir paklausė, kas ten. Atsakius, kad tai jis, staiga viskas pasikeitė: sužibo langai, dingo nakties statika, ir prasidėjo iškilminga grįžimo šventė, verta viso gyvenimo.
1938 m. Birželio 19 d., SekmadienisOras tą dieną buvo pilnas keisčiausių sąskambių ir svaičiojimo. Autorius vaikščiojo po beveik iki juostos sužėlusias pievas, sėdėjo ant ežios prieš atkalnėje tyvuliuojantį plaukiančių rugių lauką. Prisiskynė glėbį gėlių, kurias namie sesuo pamerkė į stiklinį ąsotį, tačiau suprato, kad jos gražios tik gamtoje. Vėliau ilgai rymojo užstalėje, kol iš kažkur atsiradęs šuo, visuomet labai užimtas ir kur nors skubantis, jį vėl išsivedė laukan.
1938 m. Birželio 24 d., PenktadienisĮ laišką autorius nutarė atsakyti trumpai: "Šie žodžiai tebūna padėka už neatleidimą. Atrodo, kad Tau nebuvo per daug sunku tai padaryti, nes atleidimo nebuvau vertas. Atleidimas būtų buvęs taip pat ir pabaiga, kurios aš taip bijojau. Tavo…"
1938 m. Birželio 30 d., KetvirtadienisAutorius negalėjo nieko rašyti, nes jautėsi kaip perpiltas ir per kraštus besiliejąs indas. Jo žodžiai atrodė per siauri, niekas juose netilpo. Jis negalėjo rasti vagos išsiliejusiai savo būčiai sugrįžti.
1938 m. Liepos 7 d., KetvirtadienisJau kelinta diena autorius stebėjo kažkokį nelabai dailiai sudėtą, didžiulėmis nejudančiomis akimis vabalą, kuris pamatų akmenis rišančioje cemento masėje kasantis urvą, be paliovos darbuodavosi, tik protarpiais kur nors išnykdavo. Man nesuprantamu būdu atplėšęs kieto cemento skeveldrą (pagal jo ūgį labai didelę), jis nepaprastai greit pribėgdavo prie krašto, numesdavo žemyn ir vėl tokiu pačiu greičiu grįždavo kitos. Ir taip visą dieną - rimtai, dalykiškai, metodiškai, nepavargdamas. Autorius buvo tikras, kad vabalas nejaučia jokio nuobodulio ir kad jo niekad nekankina nei ilgesys, nei vienatvė.
1938 m. Liepos 11 d., PirmadienisGautas laiškas iš R. Autorius dėkojo už gėles, kurios visos buvo tokios mėlynos ir liūdnos.
1938 m. Liepos 12 d., AntradienisAutorius visą naktį galvojo apie R., išvargęs, skaudančiais smegenimis, mintyse be paliovos kartodamas jų susitikimų ir išsiskyrimų peripetijas - nuo pat pirmųjų žingsnių iki dar taip neseniai. Tačiau jo džiaugsmą (turbūt ir jos) šalna pakando, kaip ir malūnėlį prie vandens atnešusius vaikus.
1938 m. Liepos 13 d., TrečiadienisAutorius buvo nuėjęs į Uteną. Skaitykloje peržiūrėjo visus naujausius žurnalus ir laikraščius, prie nieko ilgiau nesustodamas. Pašte rado Jono į namus siuntinėjamos spaudos pundą ir porą laiškų. Miestas atrodė kaip išmiręs. Per patį vidudienio karštį grįždamas namo, užsuko į kapines, kurios jam kažkodėl visada atrodė saugiausia pasaulyje vieta.
1938 m. Liepos 15 d., PenktadienisTokios ilgos, skaidrios ir nesibaigiančios vasaros dienos. Visą laiką, jeigu nebūta kokio būtino darbo, autorius praleisdavo bastydamasis po mišką ir paupius, tik kartą savaitėje nueidamas į Uteną pašto ir laikraščių parsinešti. Arba sėdėdavo kur nors, visiškai nieko neveikdamas. Arba skaitydavo. Tik ką buvo baigęs naują Šeiniaus "Kuprelį", o priešokiais dar skaitė ir Reymonto "Kaipiemiečių" lietuvišką vertimą. Rytais jį pažadindavo iš miego rugiapjūtei besiruošiančių pjovėjų plakamų dalgių muzika. Tą vakarą iš Kauno parvažiuoja Jonas su Stase mėnesiui atostogų.
1938 m. Liepos 30 d., KetvirtadienisIš paskutinio įrašo datos matyti, kad dvi savaites autorius nepriėjo prie šių užrašų. Tačiau laikas buvo toks tobulai pilnas, taip nepakartojamai užpildytas tuo, ką būtų galima pavadinti absoliučiai tikru ir betarpišku paprastos, bet kartu ir neaprėpiamai gilios ir plačios kasdienybės išgyvenimu, jog griebtis žodžių, tuo labiau rašto, jai išreikšti, būtų buvęs gamtinės rimties pažeidimas. Nieko kita nereikėjo ir niekas kita neturėjo prasmės. Kitaip sakant, autorius gyveno tobulai, kaip dobilas žydi tobulai, kaip saulė teka tobulai, kaip akmuo dirvoje į nieką nekreipia dėmesio tobulai. Bet vakar vakarą, klausydamasis sesers ir jos draugių dainuojamo romano brutaliai sentimentalių žodžių ir liguistai ilgesingos melodijos, autorius staiga ir vėl pasijuto savo knyginės išminties sąlygoto ir ta pačia prasme „sutepto“ pasaulio ribose, kur nuolatinė savęs analizė ir „širdies matematika“ nepalieka nei vietos, nei laiko gyventi, gyventi tikra to žodžio prasme, kaip jau minėti dobilas arba dirvoje akmuo gyvena: tobulai.
XFM: Gyvenimo prasmės paieškos: iš Sankt Peterburgo į Jeruzalę. Viešnia Karina
1938 m. Rugpjūčio 7 d., SekmadienisBeveik visą naktį autorius negalėjo užmigti. Rytą atsikėlė labai anksti ir skaudančiais nuo vakar dienos darbų sąnariais nuėjo į mišką. Lazdynų lapai šviesėjo, darėsi vis labiau ir labiau permatomi, bet riešutai dar neprinokę. Parėjęs rado visus besiruošiančius važiuoti į bažnyčią. Mama klausė, kas pasiliks namie gyvulių prižiūrėti. Autorius pasisiūlė. Uždarinėdamas duris, paglostė ant suolelio snaudžiančią katę, perkilnojo ir pagirdė galvijus, užmetė kiaulėms šviežios žolės ir nekantraujančio šuns lydimas nuėjo į paupį.
1938 m. Rugpjūčio 12 d., PenktadienisPereitą antradienį su Jonu į kampinę liepą įkėlė mažytį lėktuviuką, kurio statyba autoriui užėmė beveik visą savaitę. Per tas kelias dienas jis tapo pilnateisiu namų gyventoju ir neatskiriama jų dalimi. Jo propeleriuko čirškimas lydėjo kiekvieną išeinantį ir sutikdavo kiekvieną ateinantį. Visad intymus, nerūpestingas ir šiltas, vėjo moduliuojamas jo balsas kartais nežinia kodėl pasidarydavo melancholiškas ir liūdnas, tarytum jis jau ką žinotų, ko jie visai dar nežino. Rašant šiuos žodžius, mama šaukė, kad atėjęs Morkus J., ir autorius ėjo jo pasitikti.
1938 m. Rugpjūčio 12 d., VakareNetikėtai atsiradęs Utenoje, Morkus J. nutarė aplankyti autorių. Kalbėjosi apie viską, bet daugiausia apie poeziją ir apie "širdies dalykus". Morkus J. vis dar, nors ir beviltiškai, kaip jis pats sakė, įsimylėjęs (ji jo niekad nemylėsianti, bet tai nesą taip labai svarbu) V. Z., kuri savo laiku ir autoriui patiko. Morkus J. apibūdinamas kaip tiesus, nuoširdus ir visais kitais atžvilgiais puikus žmogus, bekompromisinis naujausios lietuvių poezijos entuziastas. Dėl to jis su lygiu susižavėjimu deklamavo ir Zupką su Linkevičium, ir Kossą su Miškiniu. Į autoriaus pastabą, kad tikrasis jo meilės objektas esanti poezijos "mergaitė iš laukų", kad Z. esanti tik jos pakaitalas ir kad turėtų būti atvirkščiai, jis tik šypsojosi, žiūrėjo tiesiai į akis ir nieko neatsakė. Atsisveikindami susitarė dar kartą susitikti rytoj (Utenoje). Po to jis išvažiuoja į Kauną. Taigi susitiks ir ten.
1938 m. Rugpjūčio 18 d., KetvirtadienisJonams išvažiavus, namuose liko tik nuolatiniai jų gyventojai: lėktuviukas ir autorius. Gyventi taip ir niekad kitaip, kitoje vietoje ir kitoje vienatvėje. Viskas kažkaip palengvėjo ir ištuštėjo. Popietėmis autorius lošė su Stasiu orinį (jis visuomet laimėdavo). Rečiau benueidavo į mišką. Nes jis žinojo, kad ant liepto, kurį jam būtina pereiti, visuomet sėdi A. Kartais girdėdavo, kaip ji, nesulaukusi jo, grįždama namo perdėtai garsiai dainuoja liūdnu ir ašarų pilnu balsu. Jai vos keturiolika metų; tik jos akys atrodė dvidešimt vienerių. Kartais autorius paimdavo ją su savimi, ir jie ištisą dieną prabastydavo miške, ieškodami prinokusių riešutų ir vėlyvųjų aviečių. Netyčia susilietus alkūnėmis, ji krūptelėdavo ir po to ilgą laiką eidavo tylėdama, akis į žemę nuleidusi. Grįžtant ji palydėdavo autorių iki liepto ir klausdavo, kada jis išvažiuojąs. Atsakydavo, kad greit. Tuomet ji ir vėl nuleisdavo savo liūdnas keturiolikos metų akis į žemę, apsisukdavo ir tylėdama eidavo namo.
1938 m. Rugpjūčio 24 d., TrečiadienisAutorius ragino džiaugtis kiekvienu savo vasaros momentu, lyg jis būtų paskutinis arba truktų amžinai. Neštis visuomet, visur ir viską su savimi, laike ir erdvėje, nieko už savęs nepaliekant. Jo dėmesį staiga patraukė Kelių ir kryžkelių poezija. Tai buvo pirmas jo "atviras" sąlytis su Putinu: iki šiol jis jam atrodė senoviškas, vadovėlinis ir tuo pačiu jau nevertas jokio dėmesio. Bet dabar, priešingai, atrodė jaunas, naujas, svaiginąs savo brandumu ir pulsuojančia gyvybe.
Kelionė į Kauną ir universiteto mistika
Iš rugsėjo, spalio, lapkričio bloknotoAutorius atvyko į Kauną. Nemeikščiuose paskutines rugpjūčio dienas praleido su savo eilėraščiais; skaitydamas, taisydamas, plėšydamas. Iš viso susidarė apie 20. Iš jų atrinko 10: „Pavasario mergaitė“, „Sūnaus palaidūno poema“, „Ūkininkai kalba apie gyvenimą“, „Vaikystė“, „Daina“, „Katė“, „Paskutinis sapnas“, „Mandolina“, „Kelias“, „Upės šauksmas“ - visus tuos, kurie jam tebeatrodo brangūs, kurie tebėra jo sielos dalis, jo kraujo ritmas, jo pasaulis. Ir dabar jis nežinojo, ką su jais daryti. Spausdinti? Bet kas juos spausdins? Kam, išskyrus jį patį, jie galėtų būti įdomūs? Visi jie taip ne į toną su tuo, kas dabar rašoma ir spausdinama. Be to, atspausdindamas jis juos prarastų: jie būtų nebe jo. Tai būtų gal net savo paties pasaulio išdavimas, bandymas jį parduoti. Juk jis rašo sau, ne kitiems, ir visa tai yra jų - jo, jo pasaulio ir jo draugų daiktų - nuosavybė. Niekas neparduoda savo karalystės. Niekas neparduoda savo draugų. Niekas neparduoda savęs.
Šįryt universitete autorius atliko visus registracijos formalumus, tapdamas legaliu "fuksu", turinčiu teisę nešioti baltą su žaliu lankeliu studento kepuraitę.
Gyveno pas Jonus Mateikos gatvėje, prie pat Radvilėnų plento. Į universitetą vaikščiojo pėsčias. Iš Aukštaičių gatvės į žemutinį miestą leisdavosi Kauko laiptais arba - paįvairinimui - eidavo skersai Vydūno alėją, per Ąžuolyną iki Neo-Lituanijos rūmų ir Parodos gatve žemyn.
Pamažu autorius įsijungė į universitetinės kasdienybės ritmą. Pradinis smalsumas pamažu pakeičiamas studijiniais rūpesčiais. Dauguma profesorių jau pasiskelbė, ką ir kokiomis valandomis skaitys. Iš knygų ir laikraščių žinomi vardai ir pavardės virto gyvais ar beveik gyvais žmonėmis, beveik visi, bent autoriaus akyse, šiek tiek „sumažėdami“.
Vienas tik Putinas tapo dar atokesnis ir paslaptingesnis. Dauguma jų atrodė lyg būtų savo pačių karikatūros: į jokią gyvų žmonių kategoriją netelpantis, lyg iš seno vadovėlio atėjęs Mykolas Biržiška; didelis, didele galva, dideliais plaukais, dideliais akiniais, su dideliu portfeliu dideliais žingsniais į auditoriją einąs Izidorius Tamošaitis; peraugusį ir šiek tiek aptukusį besišypsantį vaiką primenąs Antanas Salys; Velykų salos skulptūrų profiliu Pranas Skardžius; nedarniai, tarytum paskubomis sudėtas aukštaūgis Balys Sruoga ir miniatiūrinis Šarūnas Vincas Krėvė.
Universitetas (po mėnesio) ėmė vis labiau ir labiau atrodyti ne tiek Mokslo Šventovė, į kurią tik išrinktiesiems leista įeiti, kiek pramogų vieta. Paskaitos, iš kurių tiek daug ir taip šventai buvo tikėtasi, aiškiai apvylė ir pamažu nuėjo į antrąjį planą. Pasirodo, šviesos ieškoti reikia pačiam. Taip! Pačiam!
Vakar autorius gavo Keatso eilėraščių vertimus į prancūzų kalbą, jų tarpe ir „La Belle Dame Sans Merei“. Skaitydamas šį eilėraštį jautėsi lyg jis pats būtų tas riteris, klajojąs rudenėjančiomis ežero pakrantėmis, ir kiekvienas jo posmas, kiekviena eilutė, kiekvienas žodis nuplėštų niekad neturėtus randus ir atvertų niekad nebuvusias žaizdas.
Eilėraščių knygos (jei kada leisčiau) pavadinimo projektas: Dainos apie mane ir daiktus, kurie buvo mano draugai.
Universiteto mistika. Universitetas yra mistinis kūnas, kurio pagundai iki tam tikro laipsnio pasiduoda kiekvienas. Savotiška valstybė valstybėje su savo teritorija, gyventojais ir valdžia; su savo himnu, kuris ragina džiaugtis gyvenimu; su savo folkloru, jo herojais ir juokdariais. Lojaliausi jos piliečiai ne studijuoja, bet studentauja, ištikimai laikydamiesi himno žodžių, kurie yra jiems savotiška konstitucija. Tai vienintelė jų gyvenime proga sužibėti, tapti dienos herojais, nes paskui (post jucundam juventutem) vis tiek reikės nuskęsti beviltiškoje pilkumose, kur nors giliausioje provincijoje valdininkaujant arba mokytojaujant. Jie gyvena dvigubą gyvenimą: tarp viešos prabangos ir privataus skurdo. Viešumoje (universitete) jie pasirodo tik su naujamadiškais kostiumais, dailiai parištais kaklaraiščiais, sniego baltumo marškiniais, lakiruotais batais, visad dailiai susišukavę, nusiskutę, išsikvėpinę. Bet privačiai gyvena didžiausiam skurde: vietoje nuosavo kambario dažniausiais atvejais jie turi tik lovą kokio nors tamsaus prieš kambario ar koridoriaus kamputyje su spinta prabangos „uniformai“ pasikabinti ir namo pareina tik pernakvoti. Valgo jie (jeigu koks nors pagarbus fuksas nepakviečia pietų) tik vieną kartą į dieną ir dažniausiai studentų valgykloje, kur reikia mokėti tik už sriubą, o duonos gali valgyti kiek nori. O alte Burschenherrlichkeit!
XFM: Gyvenimo prasmės paieškos: iš Sankt Peterburgo į Jeruzalę. Viešnia Karina
Pagal autoriaus neseniai susipažintą trečiakursį studentą, pirmą mėnesį paskaitas lanko visi; antrą - trys ketvirčiai; trečią - pusė ir ketvirtą - vienas trečdalis - visi, kurie rimtai mokysis iki galo.
Autorius nutarė nebelankyti Tamošaičio filosofijos įvado paskaitų, nes po dviejų mėnesių klausymo jo galvoje teišliko plūduriojanti „išminties meilė“, „ancilla theologiae“, „imanentinė erdvė“, „dauginga vienovė“, „metafizikos mirtis“, „transcendencija“, ir keletas rekomenduojamų autorių pavardžių: Kulpe, Paulsen, Windelband, Maritain.
Jau gerokai įrudenėję. Oras bliaukia kaip medus. Autorius visą laiką galvoja apie namus ir vaikšto, mintyse nešiodamasis be perstojo skambančią eilėraščio (bet apie pavasarį) pradžią:Atsimenu save ant aukšto upės kranto;Žiūrėjo į mane liūdni pavasario laukai,Dainuodami man dainą nesuprantamą,Ir malūnėlį prie vandens atsinešė vaikai.
Jaučiasi pasimetęs. Staiga viskas atrodo be prasmės, - tarytum dalyvautų Anderseno pasakos karaliui rūbų matavimo ir siuvimo komedijoje. Tad, norėdamas atgauti pusiausvyrą, pradėjo lankyti rusų ir vokiečių kalbų kursus pažengusiems. Vokiečių kalbos lektorius šveicaras Gottlieb Studerus jį tiesiog sužavėjo.
Savo naujo draugo Umbraso prikalbintas ir „fuksmajoriui“ Česlovui Grincevičiui pristatytas, autorius įstojo į „Šatrijos“ meno draugiją, kuri, anot Umbraso, esanti „tikra garsių literatų perykla“. Pasirodė, kad esama ir konkrečios naudos, nes įstojęs į ją gavo neoficialią teisę naudotis jau minėto „fuksmajorio“ vadovaujama labai turtinga Teologijos-Filosofijos fakulteto biblioteka, kurioje yra ir šios draugijos „generalinis štabas“ bei susirinkimų vieta.