Nors straipsnyje minimi du skirtingi, tačiau vienodai tragiški įvykiai - vaiko nužudymas Austrijoje ir italo Giulio Regeni mirtis Egipte - abu jie atskleidžia žmogiškosios tragedijos ir teisingumo paieškų sudėtingumą. Šie atvejai, nors ir nutolę vienas nuo kito geografiniu ir laiko atžvilgiu, kelia panašius klausimus apie atsakomybę, smurtą ir aukų bei jų artimųjų kovą už tiesą.
Kraupus nusikaltimas Ebse: tėvų rankomis nužudytas mažylis
Austrijos Ebso mieste įvykęs tragiškas įvykis, kai tėvai nužudė savo mažametį sūnų, atveria tamsiausią žmogiškosios prigimties pusę. Pasak kaltinamojo akto, namai, turėję būti saugiu prieglobsčiu, tapo neįsivaizduojama kankinimų kamera trejų metukų berniukui. Jo paties tėvai, 27 metų motina ir tėvas, įvykdė neapsakomą nusikaltimą, kurio motyvais, kaip teigiama, tapo įsitikinimas, kad mažylio kūne gyvena demonas.
Kaltinimai atskleidžia siaubingas kankinimo detales: berniukas buvo pakabinamas ant dušo stovo vonios kambaryje, apipilamas lediniu ir karštu vandeniu. Kad jo skausmo ir kančios šauksmai nebūtų girdimi, tėvai užklijavo jam burną. Siaubingiausia, kad mažylis buvo uždaromas į stalčių kelioms valandoms, o beveik negaudamas maisto ar vandens, galiausiai mirė iš bado. Jo svoris, vos septyni kilogramai, liudija apie siaubingą kankinimų trukmę ir intensyvumą, kurie, kaip teigiama, tęsėsi mėnesius.
Tėvai prisipažino padarę nusikaltimą. Tačiau psichiatrijos ekspertas konstatavo, kad abu kaltinamieji buvo sveiko proto. Prokurorų teigimu, šeima gyveno nepasiturimai. Šiuo metu laukiama, kada nužudymo byla bus perduota teismui.
Šis atvejis, nors ir apima konkrečias detales, kelia platesnius klausimus apie smurtą šeimoje, psichikos sutrikimus ir visuomenės gebėjimą atpažinti ir užkirsti kelią tokioms tragedijoms. Tai primena, kad net artimiausi žmonės gali tapti didžiausiais smurtautojais, o namų sienos - pačiu žiauriausiu kalėjimu.
Deimantės Vadeikaitės-Kavaliūnienės ir Tomo Kavaliūno byla: naujagimio nužudymas ir teismo sprendimas
Lietuvos teismų praktikoje taip pat nagrinėjama naujagimio nužudymo byla, kurioje figūruoja Deimantė Vadeikaitė-Kavaliūnienė ir Tomas Kavaliūnas. Šis atvejis, nors ir turi skirtingų aplinkybių, taip pat atskleidžia tėvų atsakomybę už savo vaikų gyvybę.
Teismas, vertindamas kaltinamųjų parodymus, ekspertų išvadas, liudytojų parodymus ir kitus įrodymus, nustatė, kad 2021 m. sausio viduryje, ryte, kaltinamieji, veikdami bendrininkų grupėje, siekdami ką tik gimusio, bejėgiškos būklės naujagimio mirties, jį nužudė.
Nors kaltinamasis T. Kavaliūnas kaltės nepripažino, teismas jo parodymus vertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją, kurios nepatvirtino byloje surinkti įrodymai. Jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu skyrėsi, nurodant skirtingas aplinkybes. Kita vertus, kaltinamoji D. Vadeikaitė-Kavaliūnienė prisipažino ir davė nuoseklius, išsamius parodymus apie tai, kaip ir kokiu būdu buvo nužudytas naujagimis. Jos parodymus taip pat paneigė užfiksuotas telefoninis pokalbis su sutuoktiniu, kuriame jis prašė jos prisiimti visą kaltę, taip netiesiogiai pripažindamas savo dalyvavimą nusikaltime.
Teismas pripažino, kad D. Vadeikaitė-Kavaliūnienė, pagimdžiusi berniuką, savo sūnų, aiškiai suvokė, jog atima gyvybę savo artimajam giminaičiui - naujagimiui vaikui. Abu kaltinamieji taip pat suvokė, kad atima gyvybę mažamečiui, ką tik gimusiam kūdikiui, kuris dėl savo amžiaus ir priklausomybės nuo motinos negali savimi pasirūpinti.
Tačiau kolegija nepripažino įrodytu, kad T. Kavaliūnas nužudė savo artimąjį giminaičio - naujagimį sūnų. Kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu nurodė nežinantis tiksliai, ar jis buvo naujagimio tėvas, o naujagimio kūnas nebuvo rastas, todėl tėvystės patikrinti nebuvo įmanoma. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis neigė tėvystę, visos abejonės buvo aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl teismas šį kvalifikuojantį požymį pašalino iš kaltinimo.
Sprendžiant dėl bausmių, teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veikė bendrininkų grupėje), kaltinamųjų asmenybes. T. Kavaliūnui paskirta 13 metų, o D. Vadeikaitei-Kavaliūnienei - 8 metų laisvės atėmimo bausmės. Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.
Šis atvejis pabrėžia teismo išsamų įrodymų vertinimą, kaltinamųjų parodymų analizę ir atsakomybės nustatymą, net ir sudėtingose situacijose, kai ne visada pavyksta įrodyti visus kaltinimo aspektus.
Giulio Regeni byla: kova už tiesą Kairo dykumoje
Nors ir skirtingas nuo aukščiau aprašytų atvejų, italo Giulio Regeni mirtis Egipte 2016 metais taip pat yra giliai susijusi su smurtu, kankinimais ir teisingumo paieškomis. G. Regeni, Kembridžo universiteto studentas, tyręs profesinių sąjungų veiklą Egipte, dingo 2015-ųjų sausį, o jo kūnas buvo rastas 2016-ųjų vasarį netoli Kairo, dykumoje vedančiame kelyje. Šis kelias, jungiantis Egipto sostinę Kairą ir Aleksandriją, yra netoli įkalinimo įstaigos, priklausančios Egipto nacionalinei saugumo agentūrai.
Tyrimas dėl italų tyrėjo mirties
G. Regeni tėvai, Paola ir Claudio Regeni, nuo pat pradžių nepasidavė ir siekė sužinoti tiesą. „Mes nepasiduosime. Egiptas turi žinoti, kad mes neketiname pasiduoti. Šalis jaukia savo santykius su Italija, nes jo teritorijoje buvo pagrobtas, kankinamas ir nužudytas italas. Mes ir toliau kelsime riziką dvišaliams santykiams, kol Egiptas pagaliau atskleis tiesą“, - kalbėjo Italijos Deputatų Rūmų pirmininkas Roberto Fico.
Roma, po trejų metų tyrimų, pagaliau pradėjo tyrimą dėl penkių Egipto nacionalinės saugumo agentūros darbuotojų, įvardintų kaip įtariamieji G. Regeni dingimu. Tai pirmieji egiptiečiai, įvardinti kaip įtariamieji šioje byloje. Vienas iš įtariamųjų, dingimo ir nužudymo metu, ėjo aukštas pareigas Egipto nacionalinėje saugumo agentūroje.
Italijos tyrėjų įtarimus, kad G. Regeni galėjo būti nužudytas Egipto nacionalinės saugumo agentūros pareigūnų, sustiprina ir organizacija „Amnesty International“, teigianti, kad jis domėjosi politiškai jautria informacija. Nuo 2015 m. kovo ši agentūra minima kaip pagrindinė institucija, suimanti, įkalinanti ir baudžiamąsias bylas inicijuojanti prieš politinius įtariamuosius, daugelis kurių vėliau dingsta ar būna kankinami.
Tačiau Egiptas nesutinka su Italijos pozicija ir atsisako įvardyti Nacionalinės saugumo agentūros pareigūnus kaip įtariamuosius, pareiškęs, kad „Egipto įstatymai nepripažįsta šio įtariamųjų sąrašo“. Italijos Parlamentas anksčiau įšaldė santykius su Egiptu, laukdamas tiesos ir siekdamas normalizuoti dvišalius santykius.
G. Regeni byla iliustruoja sudėtingą tarptautinės diplomatijos, žmogaus teisių ir teisingumo paieškų sankirtą. Ji parodo, kaip valstybinės institucijos gali būti įtrauktos į smurtą ir kaip aukų šeimos ir tarptautinė bendruomenė gali spausti siekiant atskleisti tiesą, net ir susidūrus su stipriu pasipriešinimu.
Nors šie trys atvejai skiriasi savo detalėmis ir kontekstu, jie visiškai vienija vieną bendrą giją - smurtą prieš pačius pažeidžiamiausius, bejėgius asmenis, ir ilgą, skausmingą kelią siekiant teisingumo bei atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Jie tarnauja kaip priminimas apie būtinybę kovoti su smurtu visomis jo formomis ir užtikrinti, kad kiekviena auka sulauktų teisingumo.