Pratarmė
Penkiasdešimt mano gyvenimo metų prabėgo sovietinės okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos žmonės buvo ne tik išoriškai pavergti, bet stengtasi pavergti ir jų dvasią. Okupantas siekė mus pakeisti, kad taptume klusniais Kremliaus sraigteliais. Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą, okupantui liko tik vienas priešas - Bažnyčia ir jos žmonės, ypač dvasiškiai. Okupantas suprato: kol Bažnyčia gyva, jam nepasiseks pavergti žmonių dvasios, todėl visokiais būdais - grasinimais, baudomis, teismais, lageriais, verbavimu tapti KGB kolaborantais - bandydavo iki minimumo suvaržyti kunigų veiklą. Visa tai mačiau. Nutolus Stalino vykdytam terorui, 1968 metais prasidėjo atbudimas - suvokimas, kad prievartai reikia priešintis. Anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvajame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Ji septyniolika metų fiksavo sovietinės valdžios bei jos talkininkų daromus nusikaltimus ir juos viešino Vakaruose. Per mano rankas perėjo daugybė į „Kronikos“ redakciją atsiųstų faktų, kuriuos reikėdavo tik tvarkingai suguldyti į eilinį leidinio numerį.
1968-1988 metai buvo ne tik priespaudos, bet ir kovos metai, kai pamažu budo Lietuvos kunigai, tikintieji žmonės ir visa Lietuva. Šiuose užrašuose pabandžiau kuo tiksliausiai parodyti tuos priespaudos ir kovos metus. Buvo laikotarpių, kai rašiau dienoraštį, tik dėl savaime suprantamų priežasčių ne viską konkretizuodamas, buvo laikotarpių, kai dienoraščio rašyti negalėjau. Tačiau visa tai, ką skaitytojas šiuose užrašuose-dienoraštyje ras, yra tiksliausi faktai. Čia sutiksite daug vardų ir pavardžių ne tik tų žmonių, kurie per sovietmetį kovojo ir kentėjo, bet ir tų, kurie vykdė priespaudą arba talkino priespaudos nešėjams. Tikiu, kad išaušus Lietuvos laisvės rytui ne vienas iš paminėtų žmonių pasikeitė, kai kurie gal net padarė atgailą. Todėl nemeskime į juos pasmerkimo akmenų: nežmoniškos sistemos jie buvo sužeisti labiau, nei tie, kurie kentėjo ir kovojo.
Šiandien, praėjus dešimtmečiams nuo okupuotos Lietuvos laikų, žvelgiame į kitokio pobūdžio viltis - ateities technologijų ir gamtos permainų viltis. 2011 m. Imperatoriškosios Londono kolegijos genetikos mokslų specialistė Aarathi Prasad išleido knygą, kurioje teigė, kad ateityje žmonija veikiausiai dauginsis tik dirbtiniu būdu. Tuomet ji rašė, kad tai padėtų apsisaugoti nuo paveldimų ligų ir mus išsaugotų kaip rūšį. Tam, jos teigimu, reikia genetinės medžiagos ir efektyviai veikiančios dirbtinės gimdos. O šįmet mokslininkai pranešė, kad toks įrenginys, leidžiantis išauginti visavertį embrioną, jau sukurtas ir sėkmingai išbandytas su gyvūnais. Dirbtinės gimdos sąvoka nėra nauja, tai mokslinių tyrimų objektas jau daugiau nei 50 metų. Pagrindinis tikslas - sukurti dirbtinę placentą, kuri imituotų vaisiaus aplinką motinos gimdoje ir leistų kūdikiui vystytis natūraliai, kaip ir gimdoje. Tačiau pirmieji bandymai sukurti tokią sistemą susidūrė su daugybe kliūčių, tokių kaip kraujotakos nepakankamumas, vaisiaus sepsis dėl užteršimo atviruose skysčių inkubatoriuose ir komplikacijos, susijusios su bambos kraujagyslių prieiga. Dabar šios problemos jau išspręstos ir teoriškai artimiausioje ateityje taptų įmanoma neišnešiotus kūdikius (nuo 20-22 savaitės) perkelti iš motinos kūno į dirbtinę gimdą ir leisti jiems saugiai subręsti, išvengiant komplikacijų: plaučių ligų, žarnyno sutrikimų, smegenų pažeidimų ir aklumo.
1968 Metai: Prieštaravimų ir Pasipriešinimo Židiniai Prienuose ir Vilkaviškyje
Sausio 1 d. Jau penktas mėnuo tarnauju Prienų parapijoje. Ji pakankamai gyva: sekmadieniais Mišias aplanko daug tikinčiųjų, klausykloje darbo visada būna dviem kunigams. Klebonas kun. Motiejus Pudzimskas yra daugiau administratorius, ne sielovadininkas; altaristas kun. Antanas Zakaryza - labai uolus dvasiškis, su juo surandu kalbą visais sielovados klausimais. 1949 m. birželio 8 d. už antisovietinę propagandą ir ryšius su pogrindžiu buvo nubaustas 25 metų bausme pataisos darbų lageryje.
Sausio 22 d., penktadienis. Klebonui pasiūliau, kad galėčiau sekmadieniais po votyvinių Mišių ruošti vaikus Pirmajai Komunijai. Mano dideliam džiaugsmui, klebonas sutiko. Artimiausią sekmadienį paskelbėme apie tai ir pakvietėme tėvelius atsivesti savo vaikus.
Sausio 28 d., sekmadienis. Po Sumos zakristija buvo pilna vaikų. Aiškinau katekizmą ir diaprojektoriumi ant sienos rodžiau katechetinio turinio paveikslus. Atrodo, kad vaikai klausėsi atidžiai. Visus juos apdalinau naujomis maldaknygėmis. Jos išleistos pogrindyje, kažkam rizikuojant laisve. Kol kas KGB neužtiko šių maldaknygių šaltinio Utenoje. Kun. Vladas Rabašauskas įkūrė pogrindinę spaustuvėlę gyvenamojo namo rūsyje ir sėkmingai spausdina maldaknyges. Jam talkininkauja viena spaustuvės darbuotoja, surenkanti maldaknygės tekstus. Su kun. Vladu esu pažįstamas dar nuo Seminarijos laikų.
Sausio 30 d., antradienis. Prienų vidurinės mokyklos kompartijos sekretorė Tamašauskienė mokytojų susirinkime kalbėjo, kad Prienų vikaras bažnyčioje moko vaikus ir todėl reikia rašyti skundą į Vilnių. Neatsiginu abejonių, ar teisingai elgiuosi atvirai mokydamas vaikus. Ar ilgai rajono valdžia pakęs vaikų mokymą? Ar ne per daug rizikinga? Ką daryti? Meldžiuosi: Dieve, duok išminties ir tvirtumo! Siųsk šviesos!
Skaičiau apie Lenkijoje įvykusį ateistų simpoziumą. Vladas Niunka1 žurnale „Komunistas“ pasakoja, kad Lenkijoje vieni tikintieji nori su komunistais bendradarbiauti, o kiti yra reakcingi, kaip antai kardinolas Višinskis. Komunistų tikslai aiškūs: vienus katalikus palenkti į save ir juos nuteikti prieš „reakcinguosius“. Man atrodo, kad su komunistais kalbėtis neįmanoma, nes tai ėriuko dialogas su vilku. Dialogas gali vykti su netikinčiais žmonėmis, kurie ieško tiesos ir yra geravaliai. Koks gali būti dialogas, kai siekiama ne tiesos, o religijos sunaikinimo, kur visos priemonės - klasta, šmeižtai, prievarta - yra pateisinamos!
1 Vladas Niunka (1907-1983) buvo vienas iš Lietuvos komunistų partijos pagrindinių ideologų, komunistinės pasaulėžiūros, partijos politinio kurso propaguotojų. Būdamas gerai išsilavinęs (mokėjo kelias užsienio kalbas) savo pranešimuose, straipsniuose ir knygose stengėsi teoriškai pagrįsti socializmo kūrimo Lietuvoje būtinumą. Pritarė sovietinėms represijoms, lietuvių kultūros, tradicijų naikinimui, sovietų organizuojamam vadinamajam kadrų valymui (senųjų darbuotojų atleidimui iš darbo), persekiojo kitaminčius, Katalikų Bažnyčią.
Sausio 31 d., trečiadienis. Išsikvietė Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvoje Justas Rugienis, buvęs Kėdainių m. NKVD viršininkas, ir barė, kad aš blogai sakau pamokslus ir juose kalbu prieš valdžią. Bandžiau aiškinti, kad jei pamoksluose ir kalbu apie ateizmą, tai nėra kalbėjimas prieš tarybinę valdžią. Išleisdamas pareiškė, jog man bus uždrausta sakyti pamokslus.
Vasario 1 d., ketvirtadienis. Paskambino kurijos kancleris ir paprašė mane atvykti pas vyskupą. Kitą dieną nuvykau. Širdyje buvo šiek tiek neramu, nes atrodė, jog pokalbis vyks ta pačia tema, kaip pas įgaliotinį. Vyskupas Juozapas Labukas-Matulaitis aiškino, kad nereikia užkabinti tų temų, kurios nepatinka valdžiai, ir pranešė, kad man yra uždrausta sakyti pamokslus Prienų bažnyčioje. Atsakiau, kad tokio įgaliotinio draudimo aš neklausysiu. Tuomet susinervinęs vyskupas sakė, kad ne įgaliotinis, bet jis, vyskupas, draudžiąs man sakyti pamokslus.
Neiškenčiau nepapasakojęs vyskupui, kaip pokario metais vienas Kaišiadorių vyskupijos kunigas per pamokslus paliesdavo anuometinio gyvenimo aktualijas. Vysk. Teofilius Matulionis jį pasikvietė ir klausė: „Ar žinai, kas tavęs laukia už tokius pamokslus?" Kunigas patvirtino: „Taip, žinau." Tada vyskupas tarė: „Klaupkis, palaiminsiu!" Mano pateiktas pavyzdys vysk. J. Labukui nepatiko ir jis garsiai pasakė: „O aš nelaiminsiu! Antrą kartą į Sibirą važiuoti nenoriu!" Tačiau atsisveikindamas atsiklaupiau ir vyskupas palaimino. Grįžtant namo sunku buvo atsiginti minčių: įgaliotinis įsako, o vyskupas jo įsakymus įvykdo.
Sugrįžęs papasakojau klebonui apie pokalbį ir pasakiau, kad vyskupas neturi teisės man uždrausti sakyti pamokslus ir aš pasiruošęs juos sakyti. Klebonas tiesiog puolė į paniką ir pareiškė, kad jei jau vyskupas uždraudė, tai jis, klebonas, tikrai neįeisiąs man sakyti pamokslų. Labai kebli situacija: negi su klebonu pešiesi…
Vasario 11 d., sekmadienis. Kadangi vaikai nesutilpo zakristijoje, pradėjau juos mokyti pačioje bažnyčioje. Dešinė bažnyčios nava pilna vaikų. Jie sėdi suoluose, o tėveliai supa juos iš visų pusių. Visai gražus vaizdas. Po votyvinių Mišių pradėjau nuosekliai dėstyti tikybos pirmamokslio medžiagą apie tikėjimą, Dievo įsakymus, sakramentus, maldą etc.
Per praėjusias dvi savaites teko kalbėtis ir diskutuoti su daugeliu kunigų. Vieni kritikavo mano pasirinktą taktiką, kiti sveikino už drąsą. Pamažu atsiranda vis daugiau tvirtumo. Pasiryžau, nepaisydamas galimų pasekmių, vaikus katechizuoti. Jie yra Lietuvos ateitis, dėl jų verta rizikuoti, o jei reikės - ir pakentėti. Pastaruoju metu bylų dėl vaikų mokymo Lietuvoje nėra; atrodo, valdžia nenori kunigų daryti kankiniais. O jei tektų pakentėti, atsidurti kalėjime? Dieve, esu pasiryžęs prisiimti bet kokią dalią. Ramina mintis, kad Jėzus padės ištverti bet kokius išbandymus. Veikla be aukos yra nulinė. Galvoju, jog klysta tie kunigai, kurie sako, kad Bažnyčiai yra reikalinga mano kunigiška tarnystė. Ko verta bus ta tarnystė, jei leisime komunistams pasigrobti Lietuvos vaikus? Mes, kunigai, pradėjome klaidingai mąstyti, esą turime save saugoti, nes nebebus kas dirba pastoracinį darbą. Iš mūsų rankų išslysta žmonės, mes netenkame įtakos jaunimui ir vaikams. Kai jau reikėtų visais varpais skambinti apie pavojų, mes miegame, bijome, esame atsargūs, ištižę. Iš pasauliečių drįstame reikalauti didvyriškumo, o patys esame pasigailėjimo verti ištižėliai. Dieve, tik vieno bijau, kad visų darbų ir pasiryžimo nesugadintų puikybė. Dieve, padėk, kad viską daryčiau ne savimeilės, bet Tavo garbės vedamas!
Vasario 18 d., sekmadienis. Jau keli sekmadieniai pamokslų nesakau ir pradedu blogai jaustis. Visa laimė, kad vaikai ateina mokytis katekizmo. Bažnyčioje tarp tėvų pastebiu keletą įtartinų moterų: tikriausiai ateina stebėti, kas vyksta bažnyčioje, kad paskui referuotų rajono valdžiai. Neapleidžia nuojauta, kad mano tarnystė Prienuose turbūt greitai baigsis. Per trumpą laiką suradau ryšį su žmonėmis ir skaudės, kai tą ryšį perkirs. Vėl skaudančia širdimi reikės palikti parapiją, bet guodžia mintis, kad kryžius visada artina prie Kristaus.
Kovo 2 d., šeštadienis. Pamąsčiau, kad jau pakankamai tylėta ir reikia pradėti ką nors veikti. Pasitariau su parapijos komiteto pirmininku Antanu Loda, ar nesutiktų važiuoti pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Rugienį ir papasakoti, kad, uždraudus kunigėliui sakyti pamokslus, parapijoje kilęs didelis pasipiktinimas. Loda mielai sutiko tai padaryti, o kad jam būtų drąsiau, suradau palydovą.
Kovo 4 d., pirmadienis. Sutarėme, kad važiuosime į Vilnių poryt ir aš vyrus palydėsiu iki įgaliotinio durų. Kelis kartus parepetavome, kaip reikėtų atsakyti į galimus įgaliotinio klausimus. Antras vyras atsisakė važiuoti, paaiškinęs, kad „susirgo karvė". Paskubomis reikėjo surasti kitą žmogų. Suredagavau įgaliotiniui tokio turinio pareiškimą: „Jau antras mėnuo, kaip Prienų vikaras kun. S. Tamkevičius dėl neaiškių priežasčių nesako bažnyčioje pamokslų. Parapijoje yra didelis sumišimas. Žmonės kreipiasi į parapijos komitetą klausdami, kas ir dėl ko uždraudė kunigui sakyti pamokslus. Niekas netiki, kad tai galėjo padaryti vyskupas, nes pats Kristus įsakė apaštalams mokyti žmones. Kadangi šis neaiškus draudimas labai kompromituoja tarybų valdžią, garantuojančią sąžinės laisvę, dėl to mes kreipiamės į Jus, drauge Ministre, norėdami Jūsų reagavimo." Pareiškimą pasirašė komiteto pirmininkas Loda ir sekretorius.
Kovo 6 d., trečiadienis. Išvažiavome į Vilnių anksti ir prieš 9 val. jau buvome prie įgaliotinio įstaigos durų. Vyrai žengė į vidų, o aš vaikščiojau lauke ir kalbėjau rožinį už Lietuvos ir Bažnyčios ateitį. Neilgai užtrukę vyrai sugrįžo ir papasakojo, kad įgaliotinis Rugienis išvykęs ir juos priėmė įgaliotinio referentas. Priėmė maloniai, bet sakėsi be Rugienio nieko negalįs spręsti. Tikriausiai Rugienis buvo įstaigoje, tik nenorėjo su žmonėmis kalbėtis.
Kovo 7 d., ketvirtadienis. Paprašiau, kad komiteto pirmininkas Antanas Loda paskambintų Rugieniui telefonu. Atsiliepė pats Rugienis ir apibarė, kam rašinėja „špargalkas". Sakė apie mane, jog aš visur kalbu prieš valdžią. Kai Loda paklausė, ar vikaras jau galės vėl sakyti pamokslus, Rugienis liepė jam kreiptis į kleboną, kuris ir paaiškins, kas vikarui uždraudė sakyti pamokslus. Kokia niekšystė! Nusiplauna rankas, kad ne jis uždraudęs, bet vyskupas…
Kovo 12 d., antradienis. Matydamas, kad įgaliotinis Rugienis nereaguoja, nutariau vykti į Religijų reikalų tarybą Maskvoje. Pasiruošiau rusų kalba reikiamą pareiškimą. Bilietą nusipirkau iš anksto ir šiandien keliauju į Maskvą. Naktį daug kartų nubusdavau, bet rytą jaučiausi žvalus. Apie 10 val. traukinys jau buvo Beloruskajos geležinkelio stotyje. Informacijos biure sužinojau, kur yra Religijų reikalų taryba ir kur galima įmesti laišką „Goskontrolei" (Valstybinei kontrolei). Netoli Kremliaus sienos įmečiau savo pareiškimą „Goskontrolei", paskui, turėdamas laiko, aplankiau rašomųjų mašinėlių parduotuvę ir nusipirkau mašinėlę „Consul". Po pietų atėjau į Religijų reikalų tarybą. Priėmė jos vyr. inspektorius Rumiancevas. Papasakojau apie savo skriaudas, kad Lietuvos įgaliotinis Rugienis mane neteisingai apkaltino priešiškumu tarybų valdžiai. Nurodžiau ir priežastį: pamokslo metu paminėjau, kad JAV prezidentai Kenedis ir Džonsonas yra tikintys vyrai ir lanko bažnyčią. Rumiancevas iškart pastebėjo, jog tokia kalba jau yra politinė, tačiau sutiko, kad įgaliotinis negerai padarė uždrausdamas man sakyti pamokslus. Žinoma, aš neaiškinau, kad įgaliotinis uždraudė ne tiesiogiai, bet per vyskupą. Rumiancevo nuomone, įgaliotinis galėjo atimti registracijos pažymėjimą. Aiškinau, jog uždraudus man sakyti pamokslus žmonėse kilo pasipiktinimas, kad nėra sąžinės laisvės, jei už tokius niekus uždraudžiama kunigui kalbėti. Rumiancevas įtikinėjo, kad Tarybų Sąjungoje yra sąžinės laisvė ir kiekvienas žmogus gali tikėti arba netikėti į Dievą, o ateistai gali vykdyti antireliginę propagandą, tačiau kunigas neturi teisės raginti žmones eiti į bažnyčią, o jei kas ateina, tada gali jiems patarnauti. Išsakiau savo abejonę tokia sąžinės laisve. Rumiancevas toliau bandė įrodinėti, kad vis tik Tarybų Sąjungoje sąžinės laisvė egzistuoja. Priminiau jam, kad įgaliotinis Rugienis ir kitose srityse kišasi į Bažnyčios reikalus. Pavyzdžiui, šiuo metu yra uždraudęs laidotuvių metu įnešti mirusiojo kūną į bažnyčią - žmonės karstą turi palikti prie durų. Rumiancevas aiškino, jog namuose, bažnyčioje ir kapinėse niekas neturi teisės kištis. Pakartojau, kad įgaliotinis vis tik kišasi. Rumiancevas paklausė, ar prieš važiuodamas į Maskvą buvau užsukęs pas įgaliotinį. Atsakiau, kad pats nesikreipiau, tačiau kreipėsi parapijos komiteto žmonės ir Rugienis juos išbarė. Aiškinau, kad Rugienis moka tik bartis, todėl net mintis nekyla į jį kreiptis. Vis dėlto Rumiancevas patarė grįžus iš Maskvos užsukti pas įgaliotinį. Vakare sėdau į traukinį ir per nakt…
1972-1988 Metai: „Kronikos“ Gimimas ir Kovos Tęsinys
Šiame laikotarpyje, anot kardinolo Sigito Tamkevičiaus, gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, tapusi septyniolika metų trukusiu liudijimu apie sovietinės valdžios nusikaltimus. Tai buvo metai, kai kunigai ir tikintieji, nepaisydami grėsmių, tęsė kovą už dvasinę laisvę. Prasidėjo persekiojimai, kratos, tardymai, tačiau tikinčiųjų dvasia liko nepalaužta. Net ir tolimuose lageriuose bei tremtyje, Uralo platybėse, Mordovijoje ar Sibire, lietuvių tikėjimas ir viltis gyvavo.
Ateities Viltys: Technologinė Gimda ir Žmogaus Tobulinimas
Tačiau praeities kovos ir aukos neturėtų užgožti ateities vilčių, kurias formuoja sparčiai besivystančios technologijos. Kaip minėta, 2011 m. Aarathi Prasad iškėlė hipotezę apie dirbtinį žmogaus dauginimąsi ateityje, siekiant išvengti paveldimų ligų. Šiandien mokslininkai jau turi veikiančius dirbtinės gimdos prototipus, išbandytus su gyvūnais, ir tai atveria naujas galimybes.
Ektogenezės, arba dirbtinio gimdymo procesas nuo gyvybės užmezgimo mėgintuvėlyje, galėtų iš pagrindų pertvarkyti visuomenę. Jis galėtų padėti suvienodinti lyčių konkurencijos sąlygas, atimant iš moterų gimdymo naštą. Tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad dėl ektogenezės ribos tarp natūralios ir dirbtinės gimdos gali išsitrinti, todėl gali kilti naujų etinių ir teisinių iššūkių. Niekas nežino, ar iš tiesų kada nors visuomenė ryžtasi atsisakyti tradicinio būdo susilaukti vaikų sąmoningai. Tačiau mokslininkai užsimena, kad tam tikru momentu ateityje tiesiog gali nebelikti kitos išeities. Visgi vien tai, kad vaikai ateityje į šį pasaulį galėtų atkeliauti ne iš motinos kūno, daugeliui atrodo bauginanti mintis.
Dar daugiau abejonių kelia kita mokslininkų įžvalga, jog gali prireikti sąmoningai pasirinkti būsimos atžalos savybes. Futuristai mieliau diskutuoja apie tai, kad dauginantis ne natūraliai, o laboratorijoje būtų galima suaktyvinti tuos genus, kurie lemtų aukštą intelektą, pageidaujamą ūgį, plaukų ir akių spalvą. Teoriškai net egzistuoja galimybė išvengti sunkių ligų. Šiuo metu jau sukurta technologija, leidžianti pagalbinio apvaisinimo būdu pradėti kūdikį iš trijų žmonių DNR. Tai turėtų būti daroma siekiant išvengti mitochondrinių ligų. Mitochondrijos - miniatiūriniai organoidai, esantys beveik kiekvienoje kūno ląstelėje. Jie paverčia maistą naudojama energija. Mitochondrijos su defektais, kurios paveldimos tik iš motinos, pažeidžia vaiko smegenis, naikina raumenis, sukelia širdies nepakankamumą ir aklumą. Minėtą techniką sudaro modifikuota pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje versija, kurios metu prie abiejų tėvų DNR pridedamos sveikos donorės mitochondrijos. Antrosios moters DNR sudaro 0,1 % kūdikio DNR ir perduodama ateities kartoms. Tokie „pataisyti“ embrionai ne tik išgyvena, bet ir sėkmingai formuojasi bei neperduoda šios ligos palikuonims. Tai tik vienas iš metodų, leidžiančių pataisyti būsimosios kartos defektus. Mokslininkai sparčiai kuria būdus, kurie padėtų šalinti genetines ligas. Teoriškai jie žino, kaip tai padaryti ir net eksperimentuoja su gyvūnais, tačiau žmogus ne avelė ir ne laboratorinė pelė. Tad su juo eksperimentuoti neetiška.
Žmogus yra 4 mlrd. metų evoliucijos pasekmė. Jis vystėsi prisitaikydamas prie kintančių aplinkos sąlygų ir perduodamas palikuonims stipriausius genus. Šis procesas nesustojo ir dabar. Kiekviena karta įgauna naujų savybių. Tad kyla klausimas, ar tikrai turime teisę kištis į gamtos reikalus ir patys save tobulinti. Juk iš tiesų nežinome, kokių savybių reikės ateities kartoms, o mūsų įsikišimas gali užkirsti kelią natūraliam prisitaikymui. Juk gamta mus jau gerokai pakoregavo. Vidutinė gyvenimo trukmė išsivysčiusiose šalyse išaugo iki 70-80 metų, o ateityje tikimasi, kad sieks net 100 metų, kuriuose regionuose - 120 metų. Ir tai bus ne išimtys, bet vidurkis. Šiuolaikiniai žmonės gerokai aukštesni nei jų protėviai, o mūsų kaulai lengvesni. Ateityje šie pokyčiai taps dar akivaizdesni. Prognozuojama, kad oda bus šiek tiek tamsesnė, įgaus šviesiai rudą atspalvį, dominuos tamsūs plaukai. Veikiausiai keisis ir žandikaulio sandara, jis turėtų mažėti, nes valgome lengvai sukramtomą maistą. Dėl to turėtume netekti protinių dantų, kurie jau dabar neatlieka jokios funkcijos. Taigi apatinė veido dalis veikiausiai siaurės. Beje, įdomu tai, kad prognozuojama, jog mažės išvaizdos skirtumai tarp lyčių. Su kiekviena nauja karta keičiasi žmonių smegenys - tampa mažesnės, bet efektyvesnės. Tad neteisinga manyti, kad technologijomis nuolat besinaudojantis jaunimas kvailėja. Iš tiesų jie protingesni už savo pirmtakus, tik kitaip.
Bene gražiausia mokslininkų ateities viltis - teorija apie tai, kad ateityje žmonės bus mažiau agresyvūs. Jau dabar pastebima, kad naujausia karta, vadinama alfa, yra gerokai tolerantiškesnė nei visos prieš tai buvusios. Ši diena gali paskatinti daugiau galvoti apie draugus, bendrus planus ar idėjas, kurios gimsta kalbantis su kitais. Gali pasirodyti, kad aplinkiniai siūlo labai skirtingas kryptis. Gali būti naudinga ramiai atsirinkti tai, kas jums iš tikrųjų artima. Mintys gali dažniau sugrįžti prie darbo ar atsakomybės klausimų. Gali kilti situacijų, kai reikia parodyti daugiau kantrybės bendraujant su kolegomis ar vadovais. Gali būti metas ramiai susidėlioti prioritetus ir nespausti savęs dėl visko iš karto. Šiandien gali kilti noras sužinoti ką nors naujo ar pažvelgti į situacijas iš platesnės perspektyvos. Gali pasirodyti, kad naujos idėjos keičia jūsų ankstesnį požiūrį. Gali būti naudinga skirti laiko pokalbiui ar veiklai, kuri praplečia akiratį. Kai kurios dienos situacijos gali paskatinti giliau pagalvoti apie pasitikėjimą ar bendrus susitarimus. Gali kilti poreikis aptarti temas, kurios ilgiau buvo nutylėtos. Gali būti naudinga kalbėti atvirai ir ramiai. Diena gali paskatinti daugiau dėmesio skirti santykiams su artimais ar darbo aplinkos žmonėmis. Gali pasirodyti, kad kai kuriose situacijose svarbu daugiau kantrybės ir atviro pokalbio. Gali būti naudinga išklausyti kitų nuomonę ir ieškoti sprendimo, kuris tinka abiem pusėms. Dėmesys gali krypti į santykius ir bendravimą su žmonėmis, kurie jums svarbūs. Gali pasirodyti, kad kiekvienas mato situaciją iš savo pusės. Gali būti naudinga ieškoti kompromiso ir leisti pokalbiui vykti be spaudimo. Ši diena gali priminti apie smulkias užduotis ar kasdienius rūpesčius. Gali kilti jausmas, kad visko susikaupė daugiau, nei planavote. Gali būti naudinga viską daryti ramiai ir judėti mažais žingsniais. Diena gali atnešti daugiau lengvumo ar kūrybinių minčių. Gali kilti noras išbandyti ką nors naujo ar skirti laiko mėgstamai veiklai. Gali būti naudinga leisti sau šiek tiek daugiau spontaniškumo. Mintys gali dažniau sugrįžti prie namų ar asmeninės erdvės. Gali pasirodyti, kad norisi daugiau ramybės nei įprastai. Gali būti naudinga sukurti sau jaukesnę aplinką ir skirti laiko poilsiui. Šiandien gali atsirasti daugiau pokalbių ar netikėtų žinių. Gali pasirodyti, kad aplink jus daug skirtingų nuomonių. Gali būti naudinga išklausyti kitus ir neskubėti priimti galutinio sprendimo. Diena gali paskatinti daugiau galvoti apie stabilumą ar materialius klausimus. Gali kilti noras peržiūrėti planus ar išlaidas. Gali būti naudinga pasirinkti paprastesnę ir aiškesnę kryptį. Diena gali sustiprinti jautrumą aplinkos nuotaikoms. Gali pasirodyti, kad žmonės tikisi iš jūsų atsakymų ar sprendimų. Gali būti naudinga veikti ramiai ir neskubėti reaguoti į kiekvieną situaciją.
2026-03-23 Ateities komiteto neformalaus Ateities forumo „Intelektualinis Lietuvos savarankiškuma...
Nors praeities kova prieš priespaudą ir ateities technologinės galimybės atrodo skirtingos, jas jungia bendra tema - žmogaus siekis gyventi laisvėje, siekti tiesos ir kurti geresnį rytojų. Ar tai būtų dvasinė laisvė, kovojant už tikėjimą, ar technologinė laisvė, sprendžiant biologinius iššūkius, viltis gyvuoja.
tags: #beautiful #puntate #americane #hope #partorisce