Vaikai, kurie nemoka žaisti vieni: supratimas, pagalba ir ugdymas

Kiekvieno vaiko auginimas yra unikalus ir kupinas įvairių patirčių. Tačiau auginant vaiką, kuriam diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas (ASS), kelias tampa dar ypatingesnis. Tėvams reikia dar daugiau kantrybės, atsidavimo ir gilinimosi į vaiko poreikius bei jausmus. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip elgtis su autistišku vaiku, kokią pagalbą jam suteikti ir kaip sukurti jam palankią aplinką, ypatingą dėmesį skiriant savarankiško žaidimo įgūdžių ugdymui.

Autizmo Spektro Sutrikimas: Supratimas - Pirmas Žingsnis

Kai vaikui diagnozuojamas autizmo spektro sutrikimas, tėvams labai svarbu kuo daugiau apie šį sutrikimą sužinoti, siekiant kuo geriau suprasti vaiko poreikius ir išsiaiškinti, kaip jį auginti. Tik suprasdami šiuos dalykus, tėvai gebės sukurti vaikui augti palankią aplinką. Šiais laikais vaikams vis dažniau diagnozuojamas autizmas, todėl pastaruoju metu apie jį galima rasti nemažai informacijos.

Autizmo spektro sutrikimas (ASS) yra neurologinis raidos sutrikimas, pasireiškiantis įvairiomis skirtingomis formomis, dėl to jis ir vadinamas spektru. ASS turinčio vaiko smegenys kitaip vystytis pradeda dar būnant mamos įsčiose, o gimusiam sutrikimo požymiai labai greitai išryškėja. Lietuvoje bent vienu autizmo spektro sutrikimu serga kas 70 vaikas. Daugelis vis dar mano, kad ASS yra liga, tačiau mokslininkai patvirtino, jog taip nėra. Tai neurologinis sutrikimas ir deja, kol kas dar nežinomos jo atsiradimo priežastys. Dažniausiai autizmas pasireiškia tuo, kad vaikas negeba ar susiduria su problemomis reikšdamas savo ir suprasdamas kitų žmonių jausmus bei mintis. Kitaip tariant, autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai sunkiai interpretuoja gestus, veido mimikas ir net kalbą. Autistams sunku įsijausti į kito žmogaus būseną, ją perprasti, todėl jie dažnai apibūdinami kaip vengiantys socialinio kontakto. Pirmuosius šio sutrikimo požymius galima pastebėti dar ankstyvoje vaikystėje, o vaikui augant, jie tampa vis ryškesni, sunkesni. Pasak medikų, iki šiol vis dar nėra tiksliai žinomos autizmo priežastys. Vienas mokslininkų teigia, kad ligą lemia genai, kiti sako, jog priežastimi gali būti ir virusai. Šiuo metu priimta manyti, kad ASS diagnozė gali būti nustatyta 3 metų amžiaus vaikui. Medicininiai tyrimai rodo, kad kai kuriems autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams pasireiškia vystymosi regresija, t. y., grįžimas į ankstesnę būklę - kai viską atrodo gerai mokantis vaikas nustoja kalbėti, žaisti, bendrauti. Tokia regresija pasireiškia tarp 1 ir 2 metų amžiaus. Kodėl taip vyksta, vis dar nėra aišku. Autizmo spektras itin platus, o ir patys vaikai, susidūrę su šiuo sutrikimu, taip pat yra skirtingi. Juolab, kad ir ligos požymiai pakankamai įvairūs ir gali pasireikšti skirtingu stiprumu. Vieni vaikai autistai iš tiesų būna atsiriboję nuo aplinkos ir susitelkę tik į savo veiklą. Nagi kitiems rūpi bendrauti, tyrinėti supančią aplinką, ir net išryškėja ypatingi gebėjimai kokioje nors srityje.

Rekomenduojama Literatūra

Yra daugybė knygų, padėsiančių tėvams suprasti, kaip tinkamai ugdyti savo vaiką ir kaip prisitaikyti prie jo poreikių. Štai kelios iš jų:

• Barry M. Prizant, Tom Fields-Meyer „Unikalus žmogus. Kitoks požiūris į autizmą“: Knygos autorius, psichiatras Barry M. Prizant, teigia, kad „Autizmas nėra liga, tai kitokio žmogaus ypatybė. Autizmo sutrikimą turintys vaikai ir suaugusieji, kaip ir visi žmonės, pereina kelis raidos etapus, tik savaip, kiek kitaip nei dauguma. Norint jiems padėti, nereikia jų „taisyti“, o paprasčiausiai bandyti juos suprasti ir tik tada keisti save - savo įsitikinimus ir požiūrį.“
• Ellen Notbohm „Kiekvienas autistiškas vaikas norėtų, kad jūs žinotumėte dešimt dalykų“: Autorė, autistą auginanti motina, sako: „Vaikas autistas pasaulį mato kitaip. O mūsų uždavinys - pripažinti ir įvertinti kitokį jo mąstymo ir pasaulio pažinimo būdą. Todėl turime įgarsinti jo mintis ir jausmus. Jeigu to nepadarysime, mūsų vaiko autizmas reikšis praleistomis galimybėmis, neatrastomis dovanomis. Todėl reikia veikti.“

Asociacija „Lietaus Vaikai“

Lietuvoje veikia asociacija „Lietaus vaikai“, vienijanti šeimas, auginančias vaikus su autizmo spektro ir kitais raidos sutrikimais, suaugusius žmones, turinčius autizmo spektro sutrikimų, ir kitus asmenis, specialistus, susiduriančius su autizmu. Asociacija leidžia žurnalą, kuriame pateikia daugybę straipsnių, naujausių metodikų, patarimų ir kitos aktualios informacijos apie autizmą.

Komunikacijos Svarba

Bendraujant tarpusavyje, reiškiant mintis mums nereikia įdėti daug pastangų, dažniausiai bendrauti yra malonu. Tačiau autistams bendrauti ir išsakyti savo poreikius žodžiais yra nelengva. Todėl labai svarbu kuo anksčiau padėti jiems išmokti save išreikšti ir kiek įmanoma geriau realizuotis visuomenėje. Tad tėvai turėtų vaikams padėti atrasti būdą, kaip komunikuoti, rasti priemonių, padėsiančių veiksmingai bendrauti. Kalba - ne vienintelė bendravimo priemonė.

Autistiškos smegenys ir mąstymo procesai labai skiriasi nuo neautistiškų smegenų. Visi vaikai komunikuoja: net tie, kurie nekalba. Tuo pačiu svarbu žinoti, kad autistiški vaikai, kurie gerai kalba - nebūtinai gerai sugeba iškomunikuoti savo intencijas, norus ir savijautą ir dėl to nukenčia.

Jutiminiai Skirtumai

Autistiški vaikai turi tam tikrų ypatumų, kitaip reaguoja į įvairius dirgiklius, aplinką, stipriau reaguoja į šviesą, į akių kontaktą, garsus, kvapus ir skonius. Gaunamą informaciją iš lytėjimo organų jie priima kitaip, savaip. Tad svarbu atpažinti ir suvokti tokius vaiko jutimo skirtumus, sukurti tinkamą ir palankią aplinką, nesukelsiančią neigiamų emocijų ir papildomo streso.

Pojūčių sutrikimai paveikia didžiąją dalį autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų (pagal tyrimą, kuris buvo paskelbtas žurnale Autism). Garsai, proprioreceptorinis pojūtis (padeda mums suvokti savo kūno ir atskirų dalių dinaminę bei statinę padėtį), lytėjimas, vizualinė informacija, skoniai ir kiti pojūčiai gali būti pernelyg stiprūs, arba vaikai gali siekti dar stipresnės stimuliacijos.

Rūpestis Savimi

Labai svarbu yra padėti ne tik vaikui, bet ir sau. Vaikai viską supranta ir jaučia tėvų emocijas, savijautą, todėl padėdami sau, jausdamiesi gerai, prisidėsite ir prie savo vaiko gerovės. Jeigu tėvai nebeturės energijos, bus pervargę, kaip jie galės pasirūpinti vaiku? Todėl svarbu nepamiršti partnerio, rasti laiko santykiams, laikui kartu, išklausyti vienas kitą, padėti. Taip pat reikia nepamiršti rūpintis savo sveikata, skirti laiko miegui, atrasti laiko dalykams, kurie džiugina, pomėgiams, kurie įkvepia, nes tai suteikia vidinės stiprybės ir padeda susidoroti su sunkumais.

Vaikai, Nemokantys Žaisti Vienumoje: Ugdymas ir Palaikymas

Viena iš dažniausių tėvų keliamų rūpesčių yra ta, kad vaikas „visiškai nemoka žaisti vienas“. Natūralu, kad tokiose situacijose vaikas gali atrodyti pernelyg prisirišęs ar tiesiog nesavarankiškas. Tačiau svarbu suprasti, kad savarankiško žaidimo įgūdis yra lavinamas palaipsniui ir reikalauja laiko bei nuoseklumo. Vaikui nereikia, kad nuolat dalyvautume jo žaidime, bet jam reikia žinojimo, kad esame netoliese ir jis gali mumis pasitikėti.

Kodėl Vaikams Svarbu Mokėti Žaisti Vienam?

Savarankiškas žaidimas yra ne tik laiko praleidimo forma, bet ir svarbus ugdymo elementas. Jis skatina:

• Kūrybiškumą ir vaizduotę: Žaisdamas vienas, vaikas pats kuria scenarijus, personažus ir istorijas.
• Problemų sprendimo įgūdžius: Susidūręs su žaislo valdymo ar žaidimo eigos iššūkiais, vaikas ieško sprendimų.
• Savireguliaciją: Mokymasis valdyti savo emocijas ir veiksmus be nuolatinės suaugusiųjų priežiūros.
• Nepriklausomybę: Ugdo pasitikėjimą savimi ir gebėjimą užsiimti veikla be išorinės stimuliacijos.
• Socialinių įgūdžių pagrindus: Net ir žaisdamas vienas, vaikas gali stebėti, analizuoti ir vėliau pritaikyti pastebėtus žaidimo modelius bendraujant su kitais.

Kaip Padėti Vaikui Išmokti Žaisti Vienam?

Pirmiausia, svarbu suprasti, kad tai procesas, o ne momentinis rezultatas. Kaltės jausmas čia niekuo nepadeda - jis tik trukdo ir mums, ir vaikui. Jei jūsų trejų ar ketverių metų vaikas vis dar nuolat šaukiasi jūsų - viskas gerai, taip ir turi būti.

1. Palaipsniui mažinkite savo dalyvavimą:Jei iki šiol visada žaidžiate kartu, pradėkite palaipsniui atsitraukti. Pavyzdžiui, žaisdami su žaislu, prieikite ir paprašykite eilės sau pažaisti. Nelaukite, kol vaikas pasakys „gerai“. Paprasčiausiai paimkite žaislą, pažaiskite ir grąžinkite jį. (Nepamirškite padėkoti už tai, kad vaikas leido tai padaryti). Veikti reikia labai greitai, paimti tik sekundei, po to dviem, po to trim., t.y., laukimo laiką reikia didinti labai labai lėtai.

2. Sukurkite saugią ir patrauklią aplinką:Užtikrinkite, kad vaiko žaidimų erdvė būtų saugi ir turėtų pakankamai įvairių, jo amžių atitinkančių žaislų. Kartais vaikai nenori žaisti vieni tiesiog todėl, kad jų žaislai jiems nebeįdomūs arba aplinka nepatraukli.

3. Naudokite imitacinius žaidimus:Imitavimas - didžiulė vaiko raidos dalis, o autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams tai gali sektis labai sunkiai. Imitacinių įgūdžių stiprinimas per žaidimą gali praplėsti vaiko galimybes bendrauti su kitais. Žaiskite žaidimus, kuriuose pamėgdžiojate tai, ką daro vaikas, arba prašykite jo pamėgdžioti jūsų veiksmus.

4. Skirkite dėmesio sensoriniams žaidimams:Daug autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų turi sensorinių skirtumų. Sukurkite žaidimus, kurie atitinka jų poreikius, tačiau tuo pačiu skatina tyrinėti ir atrasti. Pavyzdžiui:

• Didelį maisto produktų laikymo indą pripildykite pupų ir paslėpkite jose smulkių žaislų.
• Į nedidelius indelius įdėkite įvairių kvapų maisto produktų (duonos, apelsino žievelės, mėtų, cinamono ir pan.) ir skatinkite vaiką juos atpažinti.
• Pasigaminkite įvairių tunelių ir kliūčių ruožų iš kėdžių, stalų ir kt.Atminkite, kai kuriems vaikams tam tikra sensorinė patirtis gali būti per stipri. Jeigu vaikas atrodo ypač sunerimęs, nespauskite.

5. Mokykite laukimo eilės:Sulaukti savo eilės - labai svarbus įgūdis ikimokyklinuko socialinei raidai, tačiau turinčiam autizmo spektro sutrikimą - ypač didelis iššūkis. Formalizuojant elgesį ir darant tai smagiai, eilės išlaukimas gali tapti natūralia vaiko gyvenimo dalimi. Žaiskite nesudėtingus stalo žaidimus, kuriuose reikia laukti savo eilės. Kiekvieną kartą apdovanokite vaiką už tai, kad sulaukė savo eilės (palaipsniui apdovanojimus duokite ne kiekvieną kartą).

6. Skirkite laiko „laisvam žaidimui“:Nors tai gali būti sunku naujiems terapeutams ar tėvams, tačiau „laisvas žaidimas“ yra labai svarbus. Leiskite vaikui pačiam pasirinkti žaislus ir veiklas. Jūsų vaidmuo - būti šalia, stebėti, teikti palaikymą ir saugumą, bet ne perimti kontrolės.

Kai Reikėtų Sunerimti? „Raudonos Vėliavėlės“

Nors daugelis vaikų turi pavienių autizmui priskiriamų bruožų, svarbu atkreipti dėmesį į požymių visumą, kuri akivaizdžiai paveikia komunikacinius ir socialinius vaiko įgūdžius trijose srityse: socialinės sąveikos sutrikimas, komunikacijos sutrikimas ir riboti, pasikartojantys elgesio modeliai.

Mokslininkai ir gydytojai praktikai sukūrė vadinamųjų „raudonų vėliavėlių” sistemą - tai požymiai, kurie būdingi autizmu sergantiems vaikams. Vaiko tėvai ar globėjai turėtų atkreipti dėmesį į šiuos signalus, rodančius galimus vaiko raidos sutrikimus:

• Vaiko tėvai ar globėjai turėtų atkreipti dėmesį į šiuos signalus, rodančius galimus vaiko raidos sutrikimus:
  • vaikas nereaguoja (arba labai retai reaguoja) į savo vardą;
  • vaiko kalbos įgūdžiai vystosi lėtai;
  • vaikas neklauso nurodymų;
  • kartais atrodo, kad vaikas yra kurčias ar neprigirdi;
  • vaikas nerodo į daiktus, nemojuoja rankute atsisveikindamas (nedaro „ate-ate”);
  • vaikas neseka tėvų žvilgsnio (nežiūri į daiktus, į kuriuos žiūri tėvai);
  • vaikas dažnai kartoja keistus, neįprastus judesius (linguoja, sukasi, vėduoja ranka, keistai įtempia rankas ar liemenį, mėgsta „žvairuoti”);
  • vaikas yra pernelyg aktyvus, nebendraujantis ar užsispyręs (priešinasi ką nors keisti, išmokti);
  • vaikas nemėgsta prisilietimų, jautriai reaguoja į garsus, šviesą ar tam tikrus daiktus;
  • kartais atrodo, kad vaikas nejaučia skausmo;
  • vaikui išsivysto staigūs įniršio ir agresijos priepuoliai;
  • vaikas nemoka žaisti su žaisliukais, naudoja juos ne pagal paskirtį;
  • vaikas negali paaiškinti, ko jis nori;
  • vaikas neatsako šypsena į šypseną;
  • vaikas nežiūri į akis, labiau domisi daiktais nei žmonėmis;
  • vaikas nuolat kartoja tuos pačius veiksmus;
  • vaikas atrodo labiau mėgsta žaisti/būti vienas;
  • vaikas ima daiktus tik sau;
  • pagal savo amžių vaikas atrodo labai nepriklausomas (neprisirišęs);
  • vaikas tarsi gyvena savo pasaulyje;
  • vaikas keistai prisirišęs prie kai kurių žaislų, daiktų ar taisyklių (pvz., visada rankoje laiko virvutę, prieš užsimaudamas apatines kelnaites privalo užsimauti kojines ir kita);
  • vaikas didžiąją laiko dalį praleidžia tvarkydamas daiktus, dėliodamas juos į vieną liniją, dėstydamas juos tam tikra nekintama tvarka.

„Raudonos vėliavėlės“ ankstyvame amžiuje:

• 6 mėn. ir vyresnio amžiaus nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos;
• 9 mėn. ir vyresnio amžiaus neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška;
• 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba;
• 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.);
• 16 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako nė vieno žodžio;
• 24 mėn. ir vyresnio amžiaus savarankiškai neištaria 1-2 žodžių frazės (savarankiška kalba nelaikomas išgirstos frazės atkartojimas, pokalbį turi inicijuoti pats vaikas);
• praranda bet kokius turėtus kalbos ar socialinius įgūdžius, bendravimą bet kokiame amžiuje (regresija).

Jei pastebėjote bent kelis iš šių požymių, svarbu kreiptis į specialistus - vaikų ir paauglių psichiatrą ar pediatrą, besispecializuojantį vaiko raidoje. Ankstyva diagnozė ir tinkama pagalba yra labai svarbi sėkmingam vaiko ugdymui ir jo integracijai į visuomenę.

Autistiškų Vaikų Bėgimas: Pavojai ir Priežastys

50 procentų vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, bent kartą gyvenime yra pabėgę. Duomenys rodo, kad autistiškiems vaikams net 160 kartų yra didesnė tikimybė patirti mirtiną ar nemirtiną skendimą, palyginus su jų įprastos raidos bendraamžiais. Tai, kad autistiškas vaikas staiga pradeda bėgti, yra vienas iš autizmo požymių. Dažnai tai būdinga būtent tiems vaikams, kurie yra ir hiperaktyvūs.

„Įprastai tai būdinga 4-10 metų vaikams, tačiau kartais šis požymis išlieka ir vyresniame amžiuje. Bėga sunkų autizmą turintys vaikai, dažnai drauge turintys ir intelekto sutrikimų. Tokios situacijos labai pavojingos, nes autistiški vaikai bėga neatsižvelgdami į situaciją, aplinką, kurioje jie yra, taip sukeldami pavojų savo gyvybei“, - sako L. Mikulėnaitė.

Pasak neurologės, autistiški vaikai labai mėgsta vandenį. Bėgdami pakeliui pamatę upę, ežerą ar jūrą jie tiesiog gali nerti į vandenį neįvertinę situacijos. Pavojus tas, kad autistiški vaikai retai moka plaukti: „Tai didelė problema - yra nedaug trenerių, kurie apsiima išmokyti tokius vaikus plaukti. Mokymo procesas sudėtingas, nes autistiški vaikai nesugeba priimti tiek daug informacijos kiek įprastos raidos vaikai."

Priežastys

Priežasčių gali būti pačių įvairiausių. Autistiškas vaikas gali bėgti dėl to, kad jam patinka pojūčiai, kuriuos jis jaučia bėgdamas. Toks vaikas, staiga pamatęs jį dominantį daiktą ar vietą, gali… Dažnai girdžiu iš tėvų nerimą: „Mano vaikas visiškai nemoka žaisti vienas.“ Atpažįstate save? Natūralu, kad tokiose situacijose vaikas gali atrodyti pernelyg prisirišęs ar tiesiog nesavarankiškas. Bet patikėkite - visi vaikai yra pajėgūs išmokti savarankiškai žaisti. Iš tiesų, vaikui nereikia, kad nuolat dalyvautume žaidime, bet reikia žinojimo, kad esame netoliese ir jis gali mumis pasitikėti. Ir taip - protestas beveik garantuotas. Mažylio pasipiktinimas gali skambėti taip, lyg griūtų pasaulis. Tačiau tai nėra tragedija - tai mokymasis paleisti. Taigi, jei jūsų trejų ar ketverių metų vaikas vis dar nuolat šaukiasi jūsų - viskas gerai, taip ir turi būti. Savarankiškas žaidimas yra įgūdis, kuris lavinamas palaipsniui. O kaltės jausmas čia niekuo nepadeda - jis tik trukdo ir mums, ir vaikui. Tad sakau atvirai - aš pats esu batsiuvys be batų, bet stengiuosi šitą taikyti dažniau.

Patarimai Tėvams, Išgirdusiems Diagnozę

Išgirdus autizmo diagnozę, daugelį tėvų apima mišrūs jausmai - baimė, nerimas, neigimas, panika, liūdesys. Atrodo, kad žemė pradeda slysti iš po kojų net ir tiems, kuriems diagnozė nebuvo labai netikėta. Jeigu šiuo metu jūs esate būtent tokioje situacijoje, tai pirmas dalykas, kurį turite prisiminti - kad autizmo diagnozė yra tiesiog etiketė. Jūsų vaikas nepasikeitė - jis liko toks, koks buvo - jūsų mylimas ir nuostabus mažylis. Šie patarimai paremti patarimais tėvų, kurie augina autistiškus vaikus. Kažkada, kaip ir jūs - jie išgirdo tą pačią diagnozę.

• Priimkite diagnozę: Nėra jokios priežasties jausti gėdą. Jūsų vaiko neurologija tiesiog yra kitokia ir tai viskas.
• Būkite informuoti: Didžioji dalis internete lietuvių kalba prieinamos informacijos apie autizmą yra sukoncentruota į neigiamus aspektus. Pasiruoškite paprieštarauti šiems įsitikinimams.
• Švieskite artimuosius: Labai tikėtina, kad jūsų artimieji, vaiko seneliai apie autizmą nežino nieko, arba jei ir žino - tai informacija itin ribota ir apipinta neigiamais stereotipais. Jų dėka gausite įžvalgų, apie kurias dabar nė nepagalvojate.
• Supraskite skirtumus: Autistiškos smegenys ir mąstymo procesai labai skiriasi nuo neautistiškų smegenų.
• Visi vaikai komunikuoja: Net tie, kurie nekalba. Tuo pačiu svarbu žinoti, kad autistiški vaikai, kurie gerai kalba - nebūtinai gerai sugeba iškomunikuoti savo intencijas, norus ir savijautą ir dėl to nukenčia.
• Rinkitės tinkamą pagalbą: Yra daugybė mokyklėlių, užsiėmimų ir terapijų, kurios gali duoti naudos. Deja, Lietuvoje - daugelis jų yra mokamos. Todėl svarbu racionaliai nuspręsti, kur labiausiai verta išleisti pinigus.
• Dalyvaukite bendruomenėje: Pradėkite dalyvauti jų veikloje. Tai bene greičiausias būdas gauti prieigą prie koncentruotos vienoje vietoje informacijos, kurią sukaupė kiti tėvai.
• Sukurkite ryšį: Jeigu jūsų vaikas nežino kitų autistiškų žmonių ir bendrauja tik su kitais neurotipiškais vaikais, bei šeimos nariais - jis gali jaustis vienišas, izoliuotas, arba dar blogiau - nepilnavertis, niekam tikęs.
• Leiskite jam džiaugtis: Nes visų pirma - jis yra vaikas. Neleiskite kitiems žmonėms sprausti jūsų vaiko į rėmus ir nurodinėti, kokie džiaugsmo šaltiniai ir pramogos yra priimtini, kokie ne.

Žaidimo Įgūdžių Formavimas: Nuo Paprastumo prie Sudėtingumo

Žaidimo įgūdžiai dažnai vertinami kaip ne prioritetiniai ir atsiduria pačiame įgūdžių, kurių mokomas autistiškas vaikas, sąrašo gale. Tačiau nepakankami žaidimo įgūdžiai gali tapti žymiu socialiniu kliuviniu, nes didžioji dalis komunikacijos ir socialinės sąveikos tarp vaikų susijusi su žaidimu. Vaikai neprisistatinėja vienas kitam, nespaudžia rankos ar neaptarinėja ekonomikos. Vaikas prieina prie kito vaiko ir klausia: „Žaisi?“, ir taip prasideda draugystė.

Žaidimo įgūdžiai vystosi etapais:

• Žaidimas vienumoje: Vaikas žaidžia su žaislu su sąlyga, kad šalia jo nieko nėra ir niekas nebando su juo bendrauti.
• Paralelinis žaidimas: Vaikas žaidžia šalia kitų vaikų ar suaugusių, kartais stebi, kaip kiti žaidžia su savo žaislais.
• Interaktyvus žaidimas: Vaikas gali dalintis žaislu su bendraamžiu ar suaugusiu ir moka žaisti paeiliui (pvz., perdavimas žaislo vienas kitam).
• Bendradarbiavimo žaidimas: Vaikas žaidžia ir bendradarbiauja su kitu žmogumi, žaisdamas su skirtingais žaislais arba su bendru žaislu. Tuo metu vaikas žiūri į kitą žmogų ir palaiko akių kontaktą.
• Siužetinis-vaidmeninis žaidimas: Vaikas dalyvauja vaizduotės žaidime (viena ar su kitais žmonėmis), kurioje yra „taip tyčia“ elementai.
• Žaidimas pagal taisykles: Vaikas žaidžia socialinius ir rungtynių žaidimus su kitais žmonėmis (sportinius, stalo, kortų ir kompiuterinius žaidimus).

Priklausomai nuo konkrečių sunkumų, kuriuos patiria vaikas, jis gali pereiti šiuos etapus skirtingu greičiu. Labai svarbu stebėti to paties amžiaus vaikus ir pastebėti, kaip būtent jie žaidžia tarpusavyje.

Bendros Rekomendacijos Žaidimo Įgūdžių Formavimui

• Dažniausiai lengviausia mokyti žaidimo įgūdžių pirmiausia su suaugusiu ir tik po to pasikviesti bendraamžį.
• Lengviausia žaidimo įgūdžių mokytis pradedant žaisti su paprastais žaislais pagal priežasties-pasekmės principą, pavyzdžiui, su elektroniniu pianinu arba juokdariu dėžutėje. Venkite pernelyg sudėtingų žaislų, o taip pat žaislų, kuriems reikia vaizduotės ar darbo, pavyzdžiui, dėlionių, figūrėlių, lėlių ar plastilino.
• Būtina sąlyga lavinant žaidimo įgūdžius yra geri imitacijos įgūdžiai.
• Žaidimo įgūdžių mokymo metu reikia modeliuoti laimės ir džiaugsmo pasireiškimą. Vaikas stebi ne tik žaidimo įgūdžius, bet ir jūsų veidą, balso toną ir manieras.
• Labai svarbu žaidimo metu sumažinti probleminį elgesį. Atlikite funkcinį elgesio vertinimą, kad nustatytumėte probleminio elgesio funkciją ir sudarykite elgesio planą.
• Žaidimo metu kalbėkite su vaiku.

Išvada

Auginti vaiką, ypač turintį autizmo spektro sutrikimą, yra iššūkis, reikalaujantis daug meilės, kantrybės ir supratimo. Svarbiausia - priimti vaiką tokį, koks jis yra, gilintis į jo poreikius ir kurti jam palankią aplinką. Savarankiško žaidimo įgūdžių ugdymas yra svarbus žingsnis link vaiko savarankiškumo ir socialinės integracijos. Nors kelias gali būti sudėtingas, tinkama pagalba, žinios ir meilė padės vaikui atskleisti savo potencialą ir džiaugtis visavertišku gyvenimu.

tags: #bambini #che #non #sanno #giocare #da