Vienuolika metų po tragiškos Andrea Spezzacatenos, kuriam tuo metu buvo penkiolika, savižudybės, jo istorija, tapusi pirmuoju Italijoje kibernetinio patyčių atveju, vis dar rezonuoja, primindama apie gilėjančią problemą, kuri, atrodo, nepraranda aktualumo. Andrea, 2012 m. nusižudęs po ilgalaikių patyčių ir kibernetinio smurto mokykloje, tapo simboliu tūkstančių jaunuolių, kurie kasdien susiduria su panašiu skausmu. Jo motina, Teresa Manes, tik po sūnaus mirties sužinojo apie patirtas kančias, kurios, deja, tęsiasi net ir praėjus dvylikai metų nuo tragedijos.
Tragedijos atgarsiai ir nepagarbus elgesys
Neseniai Romos auditoriume, nepriklausomoje sekcijoje „Alice nella Città“, buvo pristatytas filmas „Berniukas su rožiniais kelnėmis“, sukurtas Roberto Proia scenarijaus. Filmas, pasakojantis Andrea Spezzacatenos istoriją, buvo parodytas dešimtims Romos mokyklų klasių. Deja, filmo žinia nepasiekė visų žiūrovų. Daugelis mokinių, vietoj to, kad suprastų ir atjaustų, demonstruoja gąsdinantį nepagarbą ir panieką. Klausantis tokių frazių kaip „fag“, „kada šitas pasidarys sau galą“, „gay of shit“ - tik keletas siaubingų replikų, kurias išsakė kai kurie iš auditorijoje buvusių jaunuolių - tampa akivaizdu, kad patyčių kultūra vis dar gyva ir klesti.
Federico Boni iš Gay.it socialiniuose tinkluose pasidalino savo nusivylimu ir pasipiktinimu: „Tai slegiantis ir atgrasantis patyrimas, nes prieš filmą ‘Berniukas su rožiniais kelnėmis’ kai kurie iš buvusių jaunuolių ėmėsi tų pačių patyčių, kurios taip dramatiškai vaizduojamos didžiajame ekrane.“ Jis apibūdino, kad „dvi valandas skambėjo nepertraukiami ir beprasmiški pašaipų plojimai, švilpukai, kaukimai, kikenimai, tarp tų, kurie šaukė ‘fag’, ir tų, kurie sakė ‘kada šitas pasidarys sau galą’, tiesiai prieš tokią istoriją.“
Filmo kūrimas ir žinia
Filmo „Berniukas su rožiniais kelnėmis“ pagrindinį Andrea vaidmenį atlieka Samuele Carrino. Filme taip pat vaidina Claudia Pandolfi (Teresa Manes), Corrado Fortuna, Andrea Arru ir Sara Ciocca. Scenaristas Roberto Proia paaiškina filmo gimimo priežastis: „Šis filmas gimė iš dramatiškos būtinybės: Andrea Spezzacatenos istorija buvo pirmoji kibernetinio patyčių Italijoje atvejis ir sukėlė daug naujienų. Šiandien šie dalykai vis dar vyksta, kaip matėme neseniai, jie nebeiškelia tokios didelės naujienos ir tai nėra gerai.“ Jis, kreipdamasis į mokinius auditorijoje, pabrėžė, kad „kai man buvo pasiūlyta istorija, aš labai bijojau, bet scenarijuje pamačiau, kaip visi veikėjai buvo pasakojami be retorikos ir stereotipų, jų neteisiant.“
Režisierė Margherita Ferri, tai jos antrasis darbas, pasidalino savo patirtimi: „Man susitikimas su Teresa Manes buvo esminis. Aš jos paklausiau, ko ji tikisi, ir ji atsakė - filmo, kupino gyvenimo, koks buvo Andrea. Aš norėjau padaryti būtent tai, ilgametražį filmą, kuris švęstų Andrea gyvenimą, o ne jo mirtį. Tai emocinis įsitraukimas, kurį pajuto visi.“
Samuele Carrino, vaidinantis Andrea, dalijasi savo jausmais: „Jaučiau didelę atsakomybę. Tai nebuvo lengva, aš tyrinėjau, perskaičiau Teresos knygą ir supratau žinutės, kurią ji norėjo perduoti, svarbą. Žodžiai gali žudyti, kaip ir tyla. Ji sako patyčių vykdytojams, kad jų žodžiai gali žudyti, o aukoms - kad jų žodžiai gali išgelbėti.“
Sara Ciocca, vaidinanti Sarą, Andrea geriausią draugę, pasakoja: „Aš supratau, kaip ji turėjo būti jam kaip saulė. Tai tarsi mažas vožtuvas, kuris turi aprūpinti deguonimi Andrea savigarbą ir laimę, kuri netrukus išnyks.“ Claudia Pandolfi, vaidinanti motiną, teigia: „Labai sunku kalbėti apie filmą, bet jį buvo lengva kurti. Teresa yra linksma, empatiška Andrea atžvilgiu, ji yra laisva motina. Kas yra sunku - tai žiūrėti į savo vaiką su meile? Sudėtinga buvo pamiršti epilogą. Viduje turėjau skausmą, kurį kontroliavau, kol jis neprasiveržė finalinėje scenoje. Šią gyvybingą emociją mačiau visoje komandoje.“
Prevencija ir švietimas
Siekiant kovoti su šia problema, filmo kūrėjai aktyviai bendradarbiauja su mokyklomis. Prieš oficialų filmo išleidimą numatytos peržiūros mokiniams. Roberto Proia skelbia: „Mes pasiūlėme organizuoti nemokamą peržiūrą ir Panzini instituto Senigalijoje (kurį lanko Leonardo, 15-metis patyčių auka, nusižudęs prieš kelias dienas).“ Tokios iniciatyvos yra gyvybiškai svarbios, siekiant didinti sąmoningumą ir skatinti diskusijas apie patyčių žalą, suteikiant jaunimui galimybę suprasti šios problemos mastą ir pasekmes.
Šios peržiūros ir diskusijos su mokiniais yra ne tik filmo pristatymas, bet ir svarbus edukacinis žingsnis. Jos suteikia galimybę tiesiogiai kalbėti apie patyčių pasekmes, skatinti empatiją ir ugdyti pagarbą vienas kitam. Teresos Manes knygos ir filmas yra ne tik liudijimas apie jos sūnaus patirtą skausmą, bet ir raginimas veikti - siekti, kad tokios tragedijos nepasikartotų.
Patyčių dinamika ir socialinės medijos vaidmuo
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur socialinė medija ir skaitmeninės platformos užima vis svarbesnę vietą, kibernetinis patyčiojimasis tampa vis sudėtingesne problema. Tai, kas prasideda kaip nekalta žinutė ar komentaras, gali greitai peraugti į sistemingą persekiojimą, kurio aukos jaučiasi izoliuotos ir bejėgės. Andrea Spezzacatenos atvejis yra ryškus pavyzdys, kaip anonimiškumas ir greitas informacijos plitimas internete gali sustiprinti patyčių poveikį, sukeliant nepataisomą žalą.
Slapukai, naudojami tokiose svetainėse kaip Cinema.lt, nors ir skirti pagerinti vartotojo patirtį, taip pat gali būti susiję su duomenų rinkimu ir analizavimu, kas tam tikrais atvejais gali kelti susirūpinimą dėl privatumo. Tačiau šiuo atveju svarbiau akcentuoti, kad technologijos, nors ir gali būti naudojamos neigiamiems tikslams, taip pat gali tarnauti ir pozityviems - informuoti, šviesti ir skatinti pokyčius. Cinema.lt svetainėje naudojami slapukai, pavyzdžiui, analitiniai slapukai, padeda suprasti, kaip lankytojai naudojasi svetaine, o tai gali padėti tobulinti turinį ir pateikti aktualesnę informaciją, kaip ir filmo apie Andrea Spezzacateną atveju.
Nuo individualios tragedijos prie visuomenės atsakomybės
Andrea Spezzacatenos istorija, nors ir yra individuali tragedija, atspindi platesnę socialinę problemą. Patyčios, tiek fizinės, tiek psichologinės, tiek kibernetinės, yra ne tik atskirų asmenų, bet ir visos visuomenės atsakomybė. Mokyklos, tėvai, bendruomenės ir net technologijų platformos turi bendradarbiauti, kad sukurtų saugią ir palaikančią aplinką visiems.
Roberto Proia pabrėžia, kad šių dienų patyčių atvejai nebeiškelia tokios didelės naujienos, o tai yra labai blogai. Tai rodo, kad visuomenė tampa nejautri ir pripranta prie smurto, kas yra dar didesnis pavojus. Todėl filmai, knygos ir viešos diskusijos, kaip ta, kuri kilo po filmo peržiūros Romos auditoriume, yra būtinos, kad primintų apie problemos rimtumą ir skatintų aktyvius veiksmus.
Teresa Manes siekis sukurti filmą, „kupiną gyvenimo, koks buvo Andrea“, yra ne tik jos asmeninis noras, bet ir simbolis vilties. Tai priminimas, kad net po didžiausios tragedijos galima rasti jėgų kovoti už tai, kad ateities kartos nebūtų priverstos kentėti taip, kaip kentėjo jos sūnus. Žinutė, kurią Andrea pats išsakė prieš mirtį, ir kurią pakartoja Samuele Carrino: „Žodžiai gali žudyti, kaip ir tyla. Ji sako patyčių vykdytojams, kad jų žodžiai gali žudyti, o aukoms - kad jų žodžiai gali išgelbėti.“ Ši mintis turėtų tapti pagrindiniu principu kuriant empatiškesnę ir saugesnę visuomenę.
tags: #andrea #spezzacatena #data #di #nascita