Slauga ir globa: suprasti skirtumus, užtikrinti orią priežiūrą

Susidūrus su staigia artimojo liga ar laipsnišku sveikatos prastėjimu dėl senatvės, šeimos nariai dažnai pasimeta sąvokų, biurokratinių procedūrų ir medicininių terminų gausoje. Viena dažniausiai pasitaikančių painiavų kyla bandant suprasti, kuo iš esmės skiriasi slauga nuo globos (rūpybos). Nors kasdienėje kalboje šie žodžiai dažnai vartojami kaip sinonimai, teisinėje ir medicininėje sistemoje tai yra du visiškai skirtingi statusai, lemiantys skirtingas paslaugas, finansines kompensacijas ir priežiūros pobūdį. Suprasti šį skirtumą yra kritiškai svarbu, nes nuo to priklauso, į kokią instituciją kreiptis, kokio dydžio išmokas galima gauti ir, svarbiausia, kaip užtikrinti orų bei poreikius atitinkantį gyvenimą sergančiam žmogui.

Slaugos esmė: medicininis poreikis ir gyvybinių funkcijų palaikymas

Slauga, visų pirma, yra orientuota į žmogaus sveikatos būklę ir gyvybinių funkcijų palaikymą. Tai procesas, kurio metu tenkinami paciento gyvybiniai poreikiai, kurių jis pats dėl ligos ar negalios negali patenkinti. Specialusis nuolatinės slaugos poreikis nustatomas asmenims, kuriems dėl labai sunkių organizmo funkcijų sutrikimų reikalinga nuolatinė kito asmens pagalba, priežiūra ir slaugymas visą parą. Svarbu pabrėžti, kad slauga yra tiesiogiai susijusi su somatine (kūno) būkle.

Slaugos atveju dominuoja medicininis poreikis. Tai reiškia, kad be medicininės intervencijos (vaistų, procedūrų, gyvybinių funkcijų stebėjimo) žmogaus gyvybei grėstų pavojus. Slaugomas asmuo dažniausiai yra visiškai priklausomas nuo kito žmogaus (Bartelio indeksas, vertinantis savarankiškumą, būna labai žemas). Parenterinis maitinimas - tai toks dirbtinio maitinimo būdas, kai ligoniui visi maisto komponentai (baltymai, angliavandeniai, riebalai, elektrolitai, vitaminai, mikroelementai ir vanduo) lašinami tiesiai į veninę sistemą per kateterį įleistą į periferinę arba centrinę veną. Šis maitinimo būdas skiriamas vaikams, kurie negali būti maitinami oraliniu arba enteriniu būdu, dėl virškinamojo trakto nepakankamumo. Virškinimo nepakankamumas atsiranda tada, kai virškinamasis traktas nesugeba priimti, suvirškinti arba absorbuoti pakankamai maisto medžiagų ir (arba) vandens ir elektrolitų tam, kad užtikrintų puikią savijautą ir augimą. Vaikai nuo suaugusiųjų skiriasi tuo, kad jiems reikalingas pakankamas kiekis maisto medžiagų ne tik organizmo audinių gyvybingumui palaikyti, bet ir augimui. Tai labai svarbu kūdikystėje bei paauglystėje, kai vaiskas ypač greitai auga. Parenterinis maitinimas dažniausiai skiriamas tuo atveju, kai mityba negalima oraliniu arba enteriniu būdu, siekiant užtikrinti maisto medžiagų gavimą bei palaikyti pakankamą augimą. Tačiau, jei yra galimybė skirti enterinį maitinimo būdą, reikia stengtis išvengti parenterinio maitinimo. Parenterinė mityba taikytina, kai sergama virškinamojo kanalo ligomis (pvz., Krono liga, yra trumposios žarnos sindromas ir kt.).

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų vaikų gydytojas Vaidotas Urbonas dvylikametės Guodos (vardas pakeistas) ligos istoriją atmintinai išpyškintų ir pažadintas naktį. Pirmąkart į tuometę Vilniaus universiteto Vaikų ligoninę mergaitė iš Ukmergės buvo atvežta 2008-aisiais. Atrodytų, dėl banalios priežasties - užkietėjo viduriai. Tačiau tai, ką aptiko medikai, nebuvo paprastas žarnų nepraeinamumas. Atlikus daugybę tyrimų paaiškėjo, kad ši mergaitė - vienintelis vaikas Baltijos šalyse, kuriam diagnozuotas žarnyno pseudoobstrukcinis sindromas. „Paaiškinsiu paprasčiau, - nujausdamas klausimą ištarė gydytojas. - Tai liga, kuri žarnyną pavertė aklinu maišu. Jis neveikia. Maistas į jį įkrinta ir stovi, todėl pagelbėti šiai mergaitei įmanoma vieninteliu būdu - dirbtinai maitinant. Tai daroma lašinant į veną specialių maisto medžiagų mišinį.“ Pats V.Urbonas, surinkęs šūsnis dokumentų, sveikatos apsaugos valdininkams įrodė, kad mergaitei kito kelio nėra: arba ji gaus kompensaciją maitinimo preparatams, arba mirs iš bado. „Mergaitė gyvena taip, kaip daugybė panašią negalią turinčių žmonių pasaulyje. Tačiau šį rudenį jai ne vieną savaitę teko praleisti Lenkijoje globojamai Varšuvos medikų. Paprašėme jų pagalbos, nes patys turime per mažai patirties. Reikėjo patarimo, ką daryti, nes užsikimšo kraujagyslės, į kurias buvo leidžiamas maistas“, - pasakojo V.Urbonas. Kelionės į Lenkiją reikėjo ir Guodos mamai, kad ji galėtų atsitiesti pamačiusi, kiek daug šioje šalyje yra panašaus likimo vaikų. Jie ne tik traukia į mokyklą, kuprinėse nešiodami išskirtinio maisto, bet ir laksto ar net plaukioja baseine. Lenkijoje yra sukurta geriausia Rytų Europoje vadinamoji klinikinės mitybos - dirbtinio maitinimo - sistema. Ji vienija apie 60 centrų. Pavyzdžiui, Krokuvos gydomosios mitybos specialistai globoja apie 100 žarnyno netekusių ligonių - ir tų, kurie atvažiuoja į centrą, kad jiems būtų suleista maisto preparatų, ir tų, kuriuos medikai lanko namuose. Žmonėms, kurie neturi žarnyno, kateteriai implantuojami po oda - taip užkertamas kelias infekcijai. Medikų išmokyti sterilumo taisyklių, ligoniai patys pasistato lašelinę mitybos preparatams sulašinti. Tokių žmonių Lenkijoje yra apie 900. Dirbtinai, per zondą, šioje šalyje maitinama dar apie 2300 žmonių - namie ir ligoninėse.

Globa (rūpyba): socialinis palaikymas ir savarankiškumo kompensavimas

Skirtingai nei slauga, globa (dažnai teisiškai vadinama nuolatine priežiūra arba pagalba) yra labiau socialinio pobūdžio paslauga. Globos tikslas yra ne gydyti, o kompensuoti prarastus savarankiškumo įgūdžius ir užtikrinti saugią aplinką. Pavyzdžiui, žmogus fiziškai gali būti gana stiprus, tačiau dėl psichikos sveikatos sutrikimų jam reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra, kad jis nepakenktų sau ar aplinkiniams.

Globa orientuota į bendrųjų gyvybinių poreikių tenkinimą, kai asmuo negali jų atlikti savarankiškai dėl amžiaus, fizinės ar psichinės negalios. Tai gali apimti pagalbą rengiantis, prausiantis, valgant, judant, tvarkantis buitį, taip pat emocinę paramą ir socialinės izoliacijos mažinimą. Globos paslaugos gali būti teikiamos namuose, dienos socialinės globos centruose ar ilgalaikės socialinės globos įstaigose.

Kaip nustatomas slaugos ar globos poreikis?

Viskas prasideda nuo šeimos gydytojo. Artimieji arba pats asmuo turi kreiptis į savo polikliniką. Šeimos gydytojas, įvertinęs paciento būklę, atlikęs tyrimus ir gavęs gydytojų specialistų (neurologo, psichiatro, chirurgo ar kt.) išvadas, parengia siuntimą. Šiame siuntime (forma Nr. 027/a) nurodoma diagnozė, ligos istorija, atlikti tyrimai ir specialistų išvados. Tuomet dokumentai perduodami vertinimo tarnybai.

Vertinant pagalbos (globos) poreikį, taip pat skiriami du lygiai (SPP-1 ir SPP-2), priklausomai nuo to, kiek valandų per parą ar savaitę asmeniui reikalinga pagalba.

Slaugos ir globos įstaigos: skirtumai ir panašumai

Suprasti skirtumą tarp slaugos ir globos būtina ir renkantis įstaigą, jei artimojo neįmanoma prižiūrėti namuose.

• Slaugos ligoninės: Tai gydymo įstaigos. Į jas pacientai siunčiami gydytojo siuntimu, kai reikalingas simptominis gydymas, slauga po operacijų ar ligų paūmėjimo. Valstybinė ligonių kasa (VLK) apmoka iki 120 dienų per kalendorinius metus slaugos ligoninėje. Čia dirba medikai, slaugytojos. Aplinka primena ligoninę.

• Globos namai: Tai socialinės įstaigos, skirtos nuolatiniam gyvenimui. Čia žmonės gyvena neterminuotai. Globos namuose teikiamos ir apgyvendinimo, ir maitinimo, ir užimtumo, ir sveikatos priežiūros paslaugos. Tačiau medicininė dalis čia yra tik viena iš sudedamųjų. Į globos namus patenkama per savivaldybės socialinės paramos skyrių, nustačius socialinės globos poreikį.

Finansinės kompensacijos: slaugos ir globos išmokų skirtumai

Lietuvoje skiriamos tikslinės kompensacijos skiriasi savo dydžiu. Tikslinė kompensacija slaugos išlaidoms padengti yra didesnė nei kompensacija priežiūros (pagalbos) išlaidoms. Taip yra todėl, kad slaugomas ligonis reikalauja daugiau priemonių (sauskelnių, vaistų, spec. įrangos) ir nuolatinės profesionalios priežiūros.

Teisiškai asmeniui nustatomas vienas dominuojantis specialusis poreikis, už kurį mokama tikslinė kompensacija. Negalima gauti dviejų pilnų kompensacijų (už slaugą ir už priežiūrą) vienu metu. Tikslinė kompensacija slaugos ar pagalbos išlaidoms yra mokama pačiam asmeniui (arba jo įgaliotam atstovui). Nors išmokos pavadinimas sufleruoja, kad ji skirta slaugos priemonėms ar samdomai pagalbai, įstatymai griežtai nereglamentuoja kiekvieno euro panaudojimo čekių rinkimo principu.

Procesas ir laukimo laikas

Procesas gali užtrukti nuo kelių savaičių iki poros mėnesių. Viskas priklauso nuo to, kaip greitai šeimos gydytojas paruošia dokumentus, kokios eilės pas specialistus ir koks užimtumas vertinimo agentūroje.

Dažnai užduodami klausimai (D.U.K.)

• Ar visada reikalinga slauga, jei sutrikusi atmintis?Nebūtinai. Ankstyvose stadijose, kai fizinė sveikata gera, bet sutrikusi atmintis, dažniau skiriama nuolatinė priežiūra (globa).

• Ką daryti, jei neįmanoma prižiūrėti artimojo namuose?Kai tampa aišku, kad artimajam reikalinga nuolatinė slauga ar globa, šeima susiduria ne tik su biurokratiniais, bet ir su psichologiniais iššūkiais. Svarbu suprasti, kad tinkamo statuso nustatymas nėra „nuosprendis“, o priemonė gauti valstybės pagalbą, kuri palengvins kasdienybę. Prieš pradedant procesą, rekomenduojama surinkti visus turimus medicininius išrašus iš ligoninių (epikrizes), nes jos yra pagrindas gydytojui pildant siuntimą. Taip pat verta iš anksto aptarti su šeimos nariais priežiūros planą. Ar slauga vyks namuose? Kas galės keistis prižiūrint ligonį? Jei svarstoma apie globos įstaigą, būtina įsivertinti finansines galimybes, nes valstybės kompensacija dažnai nepadengia visos privačių globos namų kainos.

Mitybos terapija ir dirbtinis maitinimas: svarbus slaugos aspektas

Kraupi Lietuvos realybė yra ta, kad kai kuriems ligoniams mirtis iš bado tampa neišvengiama. Tai nėra susiję su kukliu maistu, kurį už keliolika litų per dieną ligoniams paruošia maitinimo paslaugas teikiančios įmonės. Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose, kuriuose iš mirties nagų traukiami ištikti insulto, ištvėrę sunkias operacijas ar į avarijas patekę žmonės, gydoma ne tik vaistais. Vienas svarbiausių pagalbos būdų yra mitybos terapija.

Žmonės, kurie patys negali praryti maisto, pavyzdžiui, ištikus insultui, specialiu maistu maitinami per zondą, kuris dažniausiai leidžiamas tiesiai į skrandį. Tačiau būna, kad dėl tam tikrų ligų, vėžio, traumų ar gausybės operacijų žarnyno nebelieka. Tuomet taikomas kitas mitybos būdas. Per kateterį, įstatytą į kraujagysles, lašinamas maisto medžiagų - riebalų, baltymų, angliavandenių, vitaminų, mikroelementų - mišinys.

„Tada, kai ligonių gyvybei pavojus nebegresia, jie iš intensyviosios terapijos skyriaus yra perkeliami į kitą, pavyzdžiui, chirurgijos skyrių, arba išsiunčiami tęsti gydymo į tų rajonų, kuriuose gyvena, ligonines. Todėl labai svarbu, kad pacientai, kurie patys negali valgyti, gautų ne tik vaistų, bet ir dirbtinį maitinimą“, - sakė Santariškių klinikų Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytojas, Lietuvos parenterinės ir enterinės mitybos draugijos prezidentas Andrius Klimašauskas.

Tačiau to dažniausiai nebūna. Lietuvoje, be Guodos, nėra nė vieno kito ligonio, kuris, netekęs žarnyno, namie būtų maitinamas per veną. Anot A.Klimašausko, žarnyno netekusiems ligoniams dirbtinio maitinimo neskiriama nei rajonų, nei slaugos ligoninėse, nes jos neturi galimybių kasdien už tokį maistą pakloti 230 litų. Tokių ligonių Lenkijoje yra per 900, o Lietuvoje - tik vienas. Kur dingsta visi kiti?

Ligoniai užgęsta tyliai. „Rašydamas mokslinį darbą domėjausi poros pacientų likimu“, - sakė A.Klimašauskas. Ir ant vieno, ir ant kito kapo artimieji šįmet per Vėlines uždegė žvakutes. „Žmogus be maisto gali ištverti 40-45 dienas. Tie pacientai ištempė šiek tiek ilgiau“, - jų ligos istorijas atmintyje atvertė gydytojas. Abu ligoniai - vyras ir moteris - buvo atsidūrę Santariškių klinikų Intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyriuje. Vyras dėl žarnų nepraeinamumo daugybę kartų buvo operuotas, kol iš 6 metrų ilgio plonosios žarnos liko penktadalis. Moteris į Intensyviosios terapijos skyrių pateko po to, kai kraujo krešulys užkimšo žarnyną maitinančią kraujagyslę. Prasidėjus nekrozei, žarnyną teko pašalinti. „Ligoniai sustiprėjo. Išleidžiant juos iš ligoninės buvo surašytos visos rekomendacijos, kaip toliau tęsti gydymą. Svarbiausia jų - dirbtinai maitinti. Vyras buvo perkeltas į rajono ligoninę ten, kur gyveno, moteris - į arčiausiai namų esančią slaugos ligoninę. Tačiau vyras negyveno nė dviejų mėnesių. Moteris mirė maždaug po pusketvirto mėnesio“, - pasakojo A.Klimašauskas. Tai, ką šiam gydytojui papasakojo ligonių artimieji, rodo klasikinius mirties iš bado požymius: žmonės pasidarė vangūs, nereagavo į aplinką, kūno temperatūra pamažu krito, kol galop sustojo kvėpavimas.

„Kuo sunkesnius ligonius išgydome intensyviosios terapijos skyriuose, tuo daugiau tam išleidžiama pinigų. O kas toliau? Tik mirtis iš bado? Juk ne iš piktos valios nei viena, nei kita ligoninė neskyrė gydomojo maitinimo. Jos tam neturėjo galimybių. O už mitybos terapiją atskirai, ypač kai to prireikia namuose, valstybė nesutinka mokėti.“ Jo teigimu, gydytojai asmeniškai klibina valstybės institucijų duris prašydami, kad jos ligoninėms atskirai mokėtų už maitinimo preparatus. „Buvo vienas kitas atvejis, kai ligoniams jų išrūpinome. Vienas jų, nuolat meldžiant kompensavimo, nugyveno ketverius metus“, - prisiminė A.Klimašauskas.

Enterinis ir parenterinis maitinimas: būdai ir priemonės

Yra du pagrindiniai maitinimo būdai: Enterinis maitinimas (EM) - per virškinamąjį traktą ir Parenterinis maitinimas (PM), apeinant virškinamąjį traktą - (intraveninis). Kokį maitinimo būdą naudoti turi spręsti gydantis gydytojas, kada kada remdamasis ir gydytojo - dietologo rekomendacija. Labai svarbu laiku pastebėti mitybos nepakankamumą ir imtis gydymo priemonių.

Mitybos nepakankamumą galima įtarti, jei yra:

• Daugiau kaip 5% kūno masės sumažėjimas per 1 mėnesį;
• Daugiau kaip 10% kūno masės sumažėjimas per 6 mėnesius;
• Mažiau nei įprastai maisto suvartojama daugiau kaip 5 dienas;
• Yra ar buvo padidinti energijos poreikiai: vykstantys infekciniai procesai (sepsis), buvusios chirurginės operacijos, traumos, vėžys, anoreksija, senyvas amžius, kramtymo, rijimo sutrikimai.
• Yra ar buvo padidintas netekimas ar maistinių medžiagų įsisavinimo sutrikimas: viduriavimas, vėmimas, išskyrimas per stomą, išskyrimas per fistulę, kraujo netekimas, nudegimai (žaizdos), uždegiminės žarnos ligos.

Gydymo intervencijos, procedūros, dėl kurių galimas mitybos nepakankamumas:

• Operacijos (didelės, vidutinės apimties)
• Traumos, vidutiniai ir sunkūs susirgimai
• Buvimas ligoninėje ilgiau kaip 2 sav.
• Citotoksinių vaistų vartojimas (chemoterapija)
• Spindulinė terapija ir kt.

Atlikus kraujo tyrimus, galima nustatyti labaratorinius mitybos nepakankamumo požymius:

Daugeliui ligonių užtenka šiek tiek koreguoti dietą priklausomai nuo susirgimo pobūdžio. Tačiau esant blogam apetitui ar sergant sunkia liga, kuomet reikia daug energijos kovai su liga, vyksta didelis baltymo yrimas ir įprastiniu maistu patenkinti organizmo poreikių tampa neįmanoma. Todėl ir skiriamos papildomos medžiagos - baltymai, angliavandeniai, riebalai, vitaminai, kad būtų įmanoma patenkinti poreikius. Jei ir šių priemonių nepakanka, skiriami specialūs mišiniai per zondą - enterinis zondinis maitinimas (EZM) ar net parenterinis maitinimas (PM), kada kada kombinuojamas EZM ir PM, arba įprastinis maitinimas per burną (per os) + EZM.

EZM yra indikuotinas, kai virškinimo trakto funkcija pakankama, o ilgiau kaip 5 dienas negalima užtikrinti pilnaverčio ligonio maitinimo per burną net skiriant enterinio maitinimo mišinius per burną. EZM yra fiziologiškas, saugus, efektyvus ir nesudėtingas gydymo metodas. Jis pagerina organų funkcijas ir imuninės sistemos veiklą. Tai pagreitina ligonio sveikimą ir leidžia sutrumpinti gulėjimo stacionare laiką, o jo pagrįstas skyrimas yra ekonomiškai naudingas.

Enterinio maitinimo mišiniai skiriami į grupes pagal jų paruošimo būdą ir turinį:

• Suplaktas (sumaišytas) maistas: Tai namuose - virtuvės sąlygomis ar ligoninės virtuvėje, panaudojant specialias maišykles, paruoštas maistas. Daugelyje šalių šių EZM mišinių atsisakoma, nes jie turi eilę trūkumų: lengvai užteršiami bakterijomis, neaiškūs atskirų maisto medžiagų kiekiai ir osmosiškumas, prarandama dalis vitaminų, mikro ir makroelementų bei vandens gaminimo metu, supilti galima tik per gana storus zondus, didelės darbo sąnaudos.
• Paruošti mišiniai: Vartotojas prekyboje gali rasti platų EM mišinių asortimentą. Jie gali būti skysti arba miltelių pavidalo. Maisto medžiagos mišiniuose gaunamos tik iš natūralių produktų, juose nėra maistinių dažų, konservantų, sintetinių medžiagų, laktozės. Mišinių gamybai ir jų kokybei yra keliami itin aukšti reikalavimai. EM mišiniai skiriasi savo mitybine verte ir turiniu, bei yra skirstomi į keturias pagrindines grupes: polimeriniai, elementiniai, mišiniai moduliai, specialūs mišiniai.

Maitinimo organizavimas senelių globos namuose yra esminė paslaugų dalis, užtikrinanti gyventojų sveikatą, gerovę ir gyvenimo kokybę. Šis procesas reglamentuojamas įvairiais teisės aktais ir higienos normomis, siekiant užtikrinti aukštą maisto kokybę, saugumą ir atitiktį individualiems poreikiams.

tags: #allattamento #artificiale #assistenza #infermieristica