Nors straipsnio tema nurodo konkrečią išmoką Lietuvoje, platesnis jos supratimas reikalauja gilintis į vaiko auginimo, šeimos paramos ir su tuo susijusių visuomenės požiūrių istoriją bei dabartinę situaciją. Šiame straipsnyje nagrinėjama ne tik finansinė parama, bet ir platesnis „vaiko“ sampratos bei su juo susijusių išmokų kontekstas Lietuvoje, atsižvelgiant į tarptautinę patirtį ir istorinius aspektus.
Vaiko nebuvimo samprata: istorinė ir kultūrinė perspektyva
Vaiko nebuvimas, arba nevaisingumas, yra konceptas, turintis gilias istorines ir kultūrines šaknis. Jis apibrėžiamas kaip vaikų nebuvimas individo gyvenime, kuris gali būti sąmoningas pasirinkimas (sąmoningai pasirinktas bevaikystė) arba nesąmoningas (neplanuotas, dėl medicininių priežasčių ar kitų aplinkybių). Istoriškai, ypač moterys, negalinčios susilaukti vaikų, susidurdavo su neigiamomis visuomenės nuostatomis, kurias neretai palaikydavo ir įstatymai. Nuo senovės civilizacijų, tokių kaip Babilonas, Asirija ar Egiptas, kur nevaisingos žmonos galėjo būti išvarytos ar pakeistos, iki Biblijos pasakojimų, kuriuose nevaisingumas dažnai laikytas Dievo bausme ar išbandymu, vaiko nebuvimas buvo suvokiamas su neigiamomis konotacijomis. Net ir senovės Romoje, kur egzistavo „Locatio Uteri“ praktika, leidusi patricijams susilaukti vaikų per kitas moteris, tai vis tiek pabrėžė siekį turėti palikuonių bet kokia kaina. Graikijoje, ypač Spartoje, ar vėliau kai kuriose Graikijos regionų praktikose, tokiose kaip „synkria“, buvo stengiamasi užtikrinti šeimos tęstinumą, net jei tai reikšdavo antrosios žmonos, kurios pagrindinė funkcija buvo vaikų gimdymas, atėjimą į šeimą.
Mesopotamijos rašytiniuose šaltiniuose nevaisingumas buvo naudojamas socialiniam marginalizavimui, o siekiant jį įveikti, naudotos įvairios priemonės - nuo vaistinių augalų iki magijos. Osmanų imperijoje nevaisingumas buvo nagrinėjamas medicininiu, moraliniu ir socialiniu aspektais, tačiau moterų nevaisingumas dažnai buvo laikomas sudėtingesne problema nei vyrų impotencija. Turkijos istorijoje straipsnyje „Tautų didžiausia problema: bevaikystė“ pabrėžiama, kad vaiko svarba siejama su tautos išlikimu ir demografiniais klausimais, ypač po ilgų karų.
Lietuvoje, remiantis senaisiais šaltiniais ir tautosaka, vaiko nebuvimas buvo laikomas didele gėda ir pažeminimu. Pagonybės laikais moterys meldėsi Žemynai, aukojo jai gyvulius, o vėliau, Lietuvai tapus katalikiška, meldėsi Dievui, prašydamos Dievo malonės susilaukti vaikų. Buvo tikima, kad bevaikė moteris po mirties bus pasmerkta klaidžioti tamsoje ar nešti velnio vaikus. Nevaisingumas pirmiausia buvo verčiamas moters kaltę, ją žeminant ir vadinant „tuščia didele“ ar „bevaike“.
Suomijos istorinė patirtis šiek tiek skiriasi. Ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltiniuose bevaikystė galėjo būti vertinama tiek neigiamai, tiek teigiamai - kartais bevaikiai žmonės laikyti laimingiausiais, tačiau kartais grasinama bevaikyste kaip gyvenimo nesėkme. Vėliau, XIX-XX amžiuose, moterys taip pat buvo kaltinamos dėl bevaikystės, o šeimos be vaikų ar su vienu vaiku nebuvo vertinamos. Tačiau jau XX amžiaus devintajame dešimtmetyje dauguma suomių moterų manė, kad vaikų turėjimas nėra būtinas jų, kaip moterų, vaidmens įgyvendinimui. Be to, ikipramoninėje Suomijoje bevaikystė buvo gana dažna, nes santuoka ir vaikų planavimas priklausė nuo poros galimybės gyventi savarankiškai.
Šiuolaikinė situacija ir paramos sistema Lietuvoje
Šiuolaikiniame pasaulyje, nepaisant istorinių nuostatų, pastebimas gimstamumo mažėjimas daugelyje šalių, įskaitant Lietuvą. Technologijų pažanga suteikia naujų galimybių susilaukti vaikų, tokių kaip apvaisinimas in vitro (IVF), surogatinė motinystė ar donorystė. Lietuvoje surogatinė motinystė nėra legalizuota, tačiau IVF, įvaikinimas ir dirbtinio apvaisinimo procedūros yra reguliuojamos įstatymų.
Vis daugiau žmonių sąmoningai renkasi bevaikystę, o tai tampa vis labiau pastebimu visuomenės reiškiniu. Kai kuriose visuomenėse bevaikystė gali tapti stigma, sukelti problemų ne tik poroms, bet ir jų socialiniam įvaizdžiui. Tačiau kartu pastebima ir tendencija, kad bevaikystė tampa palankesniu pasirinkimu siekiant karjeros ir materialinės gerovės, nes asmuo neturi šeimyninių įsipareigojimų.
Lietuvoje, siekiant palaikyti šeimas ir skatinti gimstamumą, veikia įvairios paramos priemonės. Viena iš tokių priemonių yra universali vaiko išmoka (vaiko išmoka arba vaiko pinigai), kuri mokama vaikams iki 18 metų, o besimokantiems pagal bendrojo ugdymo programas - iki 23 metų. Ši išmoka yra mėnesinė. Papildoma išmoka gali būti skiriama šeimoms, auginančioms tris ar daugiau vaikų, turinčioms mažas pajamas arba auginančioms vaiką su negalia. Universali vaiko išmoka priklauso ne tik Lietuvos piliečiams, bet ir trečiųjų šalių piliečiams, turintiems leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, arba teisėtai dirbantiems Lietuvoje (arba ne mažiau kaip 6 mėnesius dirbusiems ir registruotiems bedarbiais). Tačiau užsienio studentai, atvykę į Lietuvą studijuoti, šios išmokos gauti negali.
Be universalių išmokų, Lietuvoje taip pat mokama vienkartinė išmoka gimus vaikui. Ši išmoka skiriama kiekvienam Lietuvoje gimusiam vaikui ir ją galima gauti per 12 mėnesių nuo vaiko gimimo datos. Vienkartinė išmoka gali būti skiriama ir užsienyje gimusiam vaikui, jei jo gyvenamoji vieta yra registruota Lietuvoje. Patekimo į šią išmoką sąlygos taip pat apibrėžtos užsieniečiams, turintiems leidimus gyventi Lietuvoje ir atitinkantiems tam tikrus reikalavimus dėl gyvenimo trukmės šalyje.
Be finansinės paramos, Lietuvoje yra užtikrinamas nemokamas maitinimas ikimokyklinio amžiaus vaikams, pirmokams ir antrokams, nepriklausomai nuo šeimos pajamų. Vyresnių klasių moksleiviams nemokamas maitinimas gali būti skiriamas, jei šeimos vidutinės mėnesinės pajamos vienam nariui neviršija nustatytos ribos.
Kalbant apie specifinę „160 eurų vaiko“ išmoką, ji nėra tiesiogiai minima dabartinėje Lietuvos paramos sistemoje kaip atskira, nuolatinė išmoka su tokiu pavadinimu. Informacija, susijusi su 80 ar 160 eurų išmokomis, yra susijusi su Italijos socialinės apsaugos instituto (INPS) mokėta „kūdikio išmoka“ (baby bonus) 2015-2017 metais, kuri buvo prieinama šeimoms, turinčioms vaiką ar įvaikinusį vaiką per nurodytą laikotarpį, ir kurios metinės pajamos (ISEE) neviršijo nustatytos ribos. Ši išmoka buvo mokama iki vaiko trečiojo gimtadienio.
Gimdymo ir tėvystės išmokos Lietuvoje
Lietuvoje veikia išplėtota socialinio draudimo sistema, kuri apima ir motinystės, tėvystės bei vaiko priežiūros išmokas. Šios išmokos yra susijusios su „Sodra“ (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba).
Motinystės išmoka: Nėščia moteris, sulaukusi 30 nėštumo savaitės, gali kreiptis dėl motinystės atostogų. Tam reikalingas gydytojo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Motinystės išmoka mokama už nėštumo ir gimdymo laikotarpį. Kad būtų galima gauti šią išmoką, moteris turi būti sukaupusi ne mažiau kaip 12 mėnesių motinystės socialinio draudimo stažą per pastaruosius 24 mėnesius iki atostogų pradžios.
Vaiko priežiūros išmoka: Po motinystės atostogų tėvai gali naudotis vaiko priežiūros atostogomis. Išmokos dydis priklauso nuo pasirinkto laikotarpio:
- 18 mėnesių: Išmoka sudaro 60% buvusio vidutinio darbo užmokesčio.
- 24 mėnesiai: Pirmus 12 mėnesių mokama 45% buvusio vidutinio darbo užmokesčio, o kitus 12 mėnesių - 30%.Šiomis atostogomis gali naudotis abu tėvai, tačiau svarbu atkreipti. Yra galimybė dirbti lygiagrečiai su vaiko priežiūros atostogomis, tačiau tai gali turėti įtakos išmokos dydžiui, jeigu bendros pajamos viršija tam tikrą ribą. Vaiko priežiūros išmoka mokama iki vaikui sukaks 3 metai, tačiau pačiais trečiaisiais metais ji nebebus mokama.
Tėvystės išmoka: Tėčiai turi teisę į tėvystės atostogas ir atitinkamą išmoką. Tėvystės išmoka sudaro 77,58% tėvo atlyginimo ir mokama vieną mėnesį po vaiko gimimo. Norint gauti šią išmoką, tėvas turi turėti ne mažiau kaip 6 mėnesių socialinio draudimo stažą per pastaruosius 24 mėnesius.
Vienkartinė išmoka nėščiai moteriai: Jei besilaukianti moteris neatitinka motinystės išmokos sąlygų ir yra nedirbanti, ji gali gauti vienkartinę išmoką, kuri mokama likus 70 dienų iki numatytos gimdymo datos. Ši išmoka taip pat prieinama tam tikroms užsieniečių kategorijoms, gyvenantiems Lietuvoje.
Papildomos poilsio dienos tėvams: Lietuvoje tėvai, auginantys du ar daugiau vaikų iki 12 metų, arba vieną vaiką su negalia iki 18 metų, turi teisę į papildomą apmokamą laisvadienį kiekvieną mėnesį. Auginant tris ar daugiau vaikų, suteikiamos dvi papildomos laisvadienės. Jei auginamas vienas vaikas iki 12 metų, suteikiama apmokama laisvadienė kas tris mėnesius.
Apibendrinant, nors konkreti „160 eurų vaiko“ išmoka, kaip ji minima straipsnio pavadinime, nėra tiesiogiai atpažįstama dabartinėje Lietuvos paramos sistemoje, šalis turi išvystytą ir įvairiapusišką šeimos paramos sistemą, apimančią universalias vaiko išmokas, vienkartines išmokas gimus vaikui, motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokas bei papildomas poilsio dienas tėvams. Šios priemonės, kartu su istoriniu ir kultūriniu kontekstu suprantant bevaikystės sampratą, sudaro visuminį vaizdą apie šeimos politiką ir paramą Lietuvoje.